Meilės kelias

„Sako, ydas galima nugalėti tik askezėmis, malda, nemaniau, jog ir meile gali būti tokia pati, o gal net ir žymiai galingesnė priemonė", - po seminaro parašė vienas jo dalyvis. Ko gero panašius jausmus išsinešė daugelis...
Nuostabų beveik jau vasariško pavasario savaitgalį gražioje sodyboje ant ežero kranto susirinko beveik trys dešimtys vyrų ir moterų... Ieškoti ko?.. Kiekvienas su sava istorija, su savais norais, jausmais, lūkesčiais ir troškimais. Kažkas vylėsi surasti atsakymus, kažkas – naują įkvėpimo šaltinį, o kai kam gal tiesiog norėjosi pabūti toje erdvėje. Seminaras – apie vyrus ir moteris. Tema sena kaip pasaulis. Ką dar naujo galima joje atrasti? O gal kaip tik – viskas labai nauja ir nežinoma?
Taigi. Vyrai. Moterys. Trumpas susitikimas pradžioje, erdvės atvėrimo ritualas. Pasisveikinimas. Ir – vieni į vieną pusę, kiti į kitą. Vyrai – su vyrais, moterys – su moterimis. Dvi dienas priešingos lyties stovykla – tabu. Jokių bendravimo, jokių pokalbių, net slaptų žvilgsnelių. Kaip atrodo pasaulis be vyrų, pasaulis be moterų?

Vyrų „genties vadas" – Leigh Tolson iš Didžiosios Britanijos. Ramus, besišypsantis, paprastas. Neperskaitęs įspūdingo „CV" gal ir neatspėtų, jog jis yra gydovas ir seminarų vadovas, kvalifikuotas „Penkių ritmų" mokytojas ir kraniosakralinės terapijos terapeutas, turintis 30 metų savęs ugdymo ir mokymų patirtį. Jo darbo sritys – meditacija, šamanizmas, darbas su vyrais, joga ir Tantra. Darbas su vyrais – užduotis ne iš lengvųjų. Pasaulyje yra labai nedaug mokytojų, kurie specializuotųsi vesti būtent vyrų grupes. Nieko nuostabaus: juk vyriška energija – tai ne tik sąmoningumas, kūrybingumas ir išmintis, bet ir laukinis gaivališkumas, seksualumas, agresija – visa tai, be ko neįmanoma pajusti gyvybės ir pilnatvės, savojo gyvenimo jėgos. Tačiau kaip tik tas gaivališkas vyriškumas mūsų pasaulyje „cenzūruojamas" ir bandomas paneigti, išbraukti iš gyvenimo, paslėpti. Ir, kaip ir viskas, kas slepiama, vis tiek veržiasi ir reiškiasi kitomis formomis: agresija sau ar kitiems, depresija, tuštumos ar beprasmybės jausmu, problemomis santykiuose ir t.t. Vyrai bijo būti vyriški... ir bijo būti moteriški! O galbūt įmanoma būti vyriškam, bet drauge atrasti ir moteriškam? Kaip atrasti šių savybių pusiausvyrą? Ir kas iš tiesų yra vyriškumas šiame pasikeitusiame pasaulyje? Apie visa tai prirašyta aibė išmintingų ir kažkodėl dažnai visiškai neveiksmingų knygų. Šiame seminare teorijos buvo nedaug. Kiekvieną tiesą atrasti ir išbandyti reikėjo praktiškai – per judesį, kvėpavimą, meditaciją, pajausti ją kiekviena savo kūno ląstele. Kad tai taptų iš tiesų tavo. Sava ir tikra. Ir paprasta.

Moterų „genčiai" vadovavo Danutė Vilionytė (Sarani) – daugeliui pažįstama kaip Tantros ir meditacijos mokytoja, leidėja bei seminarų organizatorė. Klausimai – tie patys „amžinieji". Kas yra moteriškumas? Ar gali moteris būti ir stipri, ir moteriška tuo pat metu? Kame slypi moterų stiprybė bei išmintis? Kuo jos patraukia vyrus – ir kuo atstumia? Deja, moterys, lygiai kaip ir vyrai, nemoka būti moteriškos. O bandydamos „laikyti keturis namų kampus" pameta svarbiausią – save. Danutės atskleista moteriškumo paslaptis tarsi ir visai ne paslaptis: moters kelias – tai širdies kelias, jausmas, buvimas tame, ką jauti. Pernelyg paprasta? Galbūt. Tačiau ar tikrai taip lengva suvokti ir priimti VISKĄ, ką mes jaučiame? Ir ne tik tada, kai mylime, esame švelnios, kai ilgimės ar liūdime. Ar lengva priimti ir pripažinti, kad pykstame, kad jaučiamės nesaugios ar išsigandusios, o gal priešingai – jausmingos ir seksualios? Paprasčiau ir saugiau pasakyti „Aš niekada nepykstu, manyje nėra nei pykčio, nei nuoskaudos, nei..." O po to stebimės, kad jaučiamės taip, tarsi apskritai negyventume, kad vyrai, kuriuos mylime, mus palieka, nes tiesiog „neranda mūsų namuose". Mes esame, bet nejaučiame. O moters namai – jos širdis.

Po dviejų atskirai praleistų dienų vyrų ir moterų stovykloje - jaudulio virpuliukas kaip prieš pirmąjį pasimatymą. Patirčių, atradimų ir atsivėrimų buvo tiek, kad atrodė, jog praėjo ne dvi dienos, bet dveji metai. O gal net visi du gyvenimai... Moterys, žinoma, šiek tiek vėluoja – laikas jų pasaulyje teka kiek lėčiau. Tačiau kartais verta palaukti. Kai susitinka Vyriškumas ir Moteriškumas, Šviesa ir Tamsa, Meditacija ir Meilė, įvyksta transformacija. Tik atradę jėgų ir pasitikėjimo būti JAIS ir JOMIS, mes pagaliau galime oriai žengti vieni link kitų, į naują kokybę – MES.
„Dar karta prisiliečiau prie labai natūralios, subtilios ir grakščios būsenos – būsenos, su kuria aš atėjau į šį pasaulį – tačiau eidama per gyvenimą dėl daugelio priežasčių ją buvau užslopinusi... – parašė viena iš jo dalyvių. – Sekmadienio vakaras buvo begalinio džiaugsmo ir nesibaigiančios šventės vakaras..."

Prisilietimo prie to šventumo ir tikrumo erdvės pamiršti ar išbarstyti neįmanoma. Būsena, kurioje mes esame tikri – tiesiog tokie, kokie esame. Ir tokie esame priimami. Net jei po to vėl atslenka liūdesys ar ilgesys, galima jam nusišypsoti. Tai reiškia, kad esame gyvi. Kad jaučiame. Kad esame savo gyvenime. Ir kad visada galime sugrįžti į tą erdvę, kurioje rasime palaikymą, supratimą, priėmimą. Ir, žinoma, meilę. Mūsų erdvę.