Terapija

Interviu su A. Janovo centro terapeute Brenda Craven



Kokiu tikslu lankotės Lietuvoje?

Pagrindinis tikslas - pristatyti pirminės terapijos metodą, sudaryti galimybę apie jį išgirsti iš pirmų lūpų, o kai kam ir asmeniškai praeiti individualios pirminės terapijos kursą.

 

Kaip susidomėjote pirmine terapija?

Gimiau ir augau JAV, Šiaurės Karolinoje. Buvau vienturtė, tačiau laiminga vaikyste pasigirti negalėjau. Tėvas buvo grubus, namuose dažnai smurtaudavo, mama – tyli ir labai religinga. Augau užsidariusi, drovi, kupina visokių baimių bei kompleksų ir vienintelis dalykas, apie ką svajojau, buvo kuo greičiau ištrūkti iš namų, pradėti savarankišką gyvenimą. Turbūt nieko nuostabaus, kad ieškodama laisvės, ramybės ir savojo kelio, pasirinkau psichologijos studijas. Tačiau nei studijos, nei išėjimas iš namų, tikro palengvėjimo neatnešė. Kartą nusipirkau A. Janovo knygą „Pirminis klyksmas“ (The Primal Scream). Tačiau gal trejus metus ji taip ir pragulėjo neatversta. Kol kartą sutikau savo buvusį vaikiną Timą. Puikiai jį pažinojau ir iš karto pamačiau, jog jis labai pasikeitęs. Ir akivaizdžiai į gerąją pusę. Paklausinėjusi sužinojau, jog jis praėjo pirminės terapijos kursą A. Janovo centre. Tai paskatino ir mane pagaliau perskaityti knygą. Įspūdis buvo didžiulis. Susitaupiusi pinigų, patraukiau į Los Andželą (ten tebegyvenu ir dabar). Tai buvo 1976 m. Po metus trukusios terapijos man buvo pasiūlyta pasilikti - tik jau ne kaip klientei, bet dalyvauti pirminės terapijos terapeutų mokymuose. Kadangi turėjau psichologės diplomą, nutariau toliau gilintis būtent į pirminės terapijos metodą - pasiūlymą priėmiau. Tada net nenumaniau, jog tai yra viso mano gyvenimo pasirinkimas - A. Janovo pirminės terapijos centras tapo mano antraisiais namais, čia tęsiau pažintį su pačiu metodu, turėjau galimybę stebėti jo raidą, dalyvauti tyrimuose, tobulinti ir gilinti žinias, tiesiogiai dirbdama praktinį darbą. Čia dirbu ir dabar.

 

Kokia yra pirminės terapijos metodo esmė, kuo jis skiriasi nuo kitų metodų?

Galima sakyti, jog pirminė terapija veikia atvirkščiai nei kitos „normalios“ gydymo sistemos. Užuot ėję nuo simptomų prie galimų ligos priežasčių, mes einame nuo priežasčių prie simptomų. Stengiamės žvelgti giliau, suprasti, kas iš tikrųjų esame, kas valdo mūsų poelgius, kokie yra esminiai paslėpti, nesąmoningi jų motyvai. Tai susiję su pačia ankstyviausia mūsų vaikystės, kūdikystės patirtimi ar net su tuo, ką patyrėme gimimo momentu ar motinos įsčiose. Tai labai jautrus, pažeidžiamas laikas. Esame priklausomi nuo kitų žmonių, nuo savo tėvų. Mes turime poreikių, kurie turi būti patenkinti. Jie labai paprasti: norime būti sušildyti, sotūs, priglausti, saugūs ir t.t. Tačiau labai dažnai (praktiškai visada) tie poreikiai nebūna patenkinami. Ir tai sukelia skausmą. Kadangi kūdikis savo jėgomis negali patenkinti tų elementarių, gyvybiškai svarbių pirminių poreikių (juk negali jis, pavyzdžiui, atsidaryti šaldytuvo ir pasiimti maisto) ir negali rasti tėvų meilės pakaitalo, jis turi pojūčius (alkį, norą būti tėvų rankose) atskirti nuo sąmonės. Toks atsiribojimas nuo savo poreikių ir pojūčių yra instinktyvus manevras, padedantis numalšinti skausmą, kai jis per didelis. Vadiname tai skilimu. Organizmas skyla, kad apsaugotų savo vientisumą. Tačiau tai nereiškia, kad nepatenkinti poreikiai išnyksta. Priešingai, jie reiškiasi visą gyvenimą, nukreipia žmogaus interesus ir kuria elgesio motyvus. Tačiau dėl kitados sukelto skausmo tie poreikiai sąmonėje yra nuslopinti, todėl žmogus tenkina ne juos pačius, o jų pakaitalus. Trumpai tariant, jis siekia patenkinti savo poreikius simboliškai. Pavyzdžiui, jei jam vaikystėje neleido pasireikšti, jis vėliau gyvenime gali versti kitus, kad šie jo klausytų ir jį suprastų.

Pati ši idėja nėra nauja, apie tai kalba daugelis mokyklų (pvz., psichoanalizė). Tačiau pirminė terapija skiriasi tuo, jog čia mes tiesiog padedame žmogui sugrįžti į tas traumuojančias situacijas ir iš jų išsilaisvinti. Terapeutas čia nėra kliento pojūčių interpretuotojas ar analizuotojas – jis tik padeda eiti gilyn ir pačiam atrasti tai, kas yra svarbu, reikšminga ir unikalu būtent jam. Kiekvienas tą kelią praeina pats, mes tik palaikome ir padedame neišklysti iš kelio bei daryti tai saugiai.

 

Kaip vyksta individuali pirminė terapija?

Įvadinės terapijos seansai vyksta kasdien, tris savaites. Tas tris savaites klientams paprastai rekomenduojama visiškai apriboti visus išorinius kontaktus (pasiimti atostogų darbe, apsigyventi viešbutyje, nesinaudoti telefonu, internetu, neskaityti laikraščių, nežiūrėti televizoriaus ir t.t.). Tiesa, būna ir išimčių. Pvz., jei klientas skundžiasi, jog jaučiasi nepriklausąs šiam pasauliui, atstumtas ir pan., kartais terapijos metu jį kaip tik skatiname ne eiti į izoliaciją, bet bendrauti, susitikti su žmonėmis.

 

Kaip atrodo pats pirminės terapijos seansas?

Jis vyksta saugioje aplinkoje, pritemdytame kambaryje. Pradžioje tiesiog kalbamasi apie tai, kaip klientas jaučiasi, kas jam svarbu, kas jį jaudina tuo momentu. Ir iš šio momento būsenos einame gilyn – į pirminės traumos, pirminio skausmo šaltinį. Seanso trukmė nėra reglamentuota, jis trunka tiek, kiek reikia, tačiau paprastai tai būna 1,5 - 2,5 val. Einame tiek giliai, kiek tuo momentu įmanoma.

 

Dirbate su labai stipriais ir giliais dalykais, traumomis. Ar negali atsitikti taip, kad žmogus tiesiog „įstrigs“ toje traumuojančioje patirtyje, pirminiame skausme?

Šio metodo esmė ir yra sukurti saugias sąlygas grįžti į traumuojančią situaciją ir tiesiog išverkti ten esantį skausmą, kančią (o drauge ir susikaupusius neurotoksinus). Tam reikia laiko, todėl nors pradinės terapijos trukmė, trys savaitės, kai kam gali pasirodyti gana ilga, skubinti proceso negalima. Be to, žmogus nėra paliekamas vienas, jo būsena atidžiai stebima, o esant reikalui pasiūlomos įvairios pagalbinės priemonės, metodikos, o kartais ir medikamentinis gydymas, jis stebimas ir konsultuojamas ir po to. Tačiau tai iš tiesų yra labai didelio išmanymo ir profesionalumo reikalaujantis darbas. Todėl atsargiai vertinčiau metodikas, siūlančias greitą efektą. Taip, yra daug būdų, kaip žmogų galima grąžinti į pirminę traumą (pvz., per kai kurias kvėpavimo technikas), tačiau tada galima sulaukti net priešingo efekto - pakartotinės retraumatizacijos. Ir tada skausme tikrai galima ilgam įstrigti. Deja, bet greito kelio šiuo atveju nėra.

 

Kokiais atvejais naudinga pirminė terapija?

Vienu sakiniu galėčiau atsakyti - visais, kai žmogus patiria kančią. Kitas klausimas, kas gali slypėti po žodžiu „kančia“. Kartais žmogus tai taip ir suvokia (pvz., kaip kankinančią vienatvę, baimę, netikrumą, nesaugumą, jausmą, kad yra nemylimas, norą nusižudyti ir pan.), kartais ji gali pasireikšti vienokiomis ar kitokiomis fizinėmis ar psichikos ligomis, priklausomybėmis. Traumuojančios skausmingos patirties pasekmė - asmenybės skilimas, neurozė. Kai mūsų gyvenime tai nutinka, asmenybė susidvejina - viena reali, kita nereali. Realioji asmenybė - tai mūsų realūs poreikiai ir organizmo pojūčiai. Nerealioji slepia visa tai ir tampa neurotiko „fasadu“, kuris reikalingas jo tėvams, kad šie galėtų tenkinti savo poreikius (pvz., norą turėti „gerą vaiką“). Suaugus tai neretai pasireiškia tuo, jog savotiškai patys nuo savęs slepiame tai, kad kenčiame: „Man viskas gerai, man viskas sekasi, esu protingas, dvasingas etc. Bet štai aplinkiniai žmonės... Jie kalti dėl visko, kas man blogai, jie manęs nesupranta, nori pakenkti, esu priverstas su visais kovoti, ginti savo tiesas ir t.t.“ Tai irgi kančia, kylanti iš pirminės traumos, nors galbūt sunkiau atpažįstama.

 

Ar pirminė terapija iš tiesų gali pakeisti gyvenimą?

Taip. Ji dirba su visais mūsų smegenimis, ne tik su kažkuria jų dalimi. Ir jos tikslas – panaikinti tą neurotišką būseną, asmenybės skilimą, kuriuose gyvename ir kurie sukelia skausmą.

 

Los Andželas - žvaigždžių ir garsenybių miestas. Ar jūsų klientais yra buvusios kokios nors garsenybės?

Į šį klausimą atsakyti negaliu - tai yra visiškai konfidenciali informacija.

 

Kokie Jūsų įspūdžiai Lietuvoje? Ar nepasirodėme labai nei kiti traumuoti, užsidarę ir susikaustę?

Toli gražu ne! Tikrai nesitikėjau čia, tokioje šaltoje (bent jau man po Los Andželo) šalyje sutikti tiek daug šiltų ir nuoširdžių žmonių. Keliauju ir konsultacijas užsienyje darau nedažnai, tad man čia buvo didelis iššūkis ir avantiūra. Tačiau džiaugiuosi, kad į ją leidausi. Ir tikrai tikiuosi čia dar būtinai sugrįžti.