Terapija

Pirminė terapija



Esame būtybės, kurioms visą laiką ko nors reikia. Gimėme turėdami poreikių ir didžioji dalis mūsų mirs tų poreikių per gyvenimo kovų metus nepatenkinę. O poreikiai nepernelyg dideli: norime būti sotūs, sušildyti, sausi, norime augti ir vystytis savo ritmu, norime, kad mus globotų, mumis rūpintųsi ir mus skatintų. Šie Pirminiai Poreikiai yra centrinė kūdikio tikrovės dalis. Kai poreikiai kiek nors laiko netenkinami, prasideda neurotinis procesas. Nors naujagimis nežino, kad jis, kai verkia, turi būti paimtas į rankas ar kad jo negalima pervystyti per anksti, kai šie jo poreikiai nepatenkinti, jis jaučiasi blogai.

Iš pradžių kūdikis darys viską, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Jis ties rankutes, kad jį pakeltų, verks, kai bus alkanas, spardysis ir blaškysis, kad atkreiptų į save dėmesį. Jegu jo poreikiai kurį laiką netenkinami – jei jo nepaima į rankas, nepamaitina ar nepervysto – jis jaus skausmą. Tai tęsis tol, kol tėvai tuos poreikius patenkins arba kol jis skausmą numalšins pats numalšinęs poreikius. Jeigu skausmas labai didelis, kūdikį gali ištikti mirtis, kaip rodo kai kuriuose vaikų namuose atlikti tyrimai.

Kadangi kūdikis savo jėgomis alkio įveikti nesugeba (kitaip sakant, pats šaldytuvo neatidaro) ir negali rasti tėvų meilės pakaitalo, jis turi pojūčius (alkį, norą būti tėvų rankose) atskirti nuo sąmonės.

Toks atsiribojimas nuo savo poreikių ir pojūčių yra instinktyvus manevras, padedantis numalšinti skausmą, kai jis per didelis. Vadiname tai skilimu. Organizmas skyla, kad apsaugotų savo vientisumą. Tačiau tai nereiškia, kad nepatenkinti poreikiai išnyksta. Priešingai, jie reiškiasi visą gyvenimą, nukreipia žmogaus interesus ir kuria elgesio motyvus. Tačiau dėl kitados sukelto skausmo tie poreikiai sąmonėje yra nuslopinti, todėl individas tenkina ne juos pačius, o jų pakaitalus. Trumpai tariant, jis siekia patenkinti savo poreikius simboliškai. Pavyzdžiui, jei jam vaikystėje neleido pasireikšti, jis vėliau gyvenime gali versti kitus, kad šie jo klausytų ir jį suprastų.

Neurozė yra simbolinis elgesys, kuriuo siekiama apsiginti nuo per didelio psichobiologinio skausmo. Neurozė gali tęstis be galo, nes simbolinis poreikių patenkinimas tikrųjų poreikių nepaliečia. Kad būtų patenkinti tikrieji poreikiai, jie turi būti pajausti ir patirti. Deja, skausmas juos paslėpė. O kai jie paslėpti, organizmas yra nuolatinio pavojaus būsenos. Ta būsena yra įtampa. Ji skatina kūdikį, o vėliau jau suaugusį žmogų tenkinti poreikius bet kokiu įmanomu būdu. Įtampa yra būtina, ji garantuoja kūdikio išlikimą, nes jei prarastų viltį, kad jo poreikiai kada nors bus patenkinti, jis gali mirti. Organizmas siekia išgyventi bet kokia kaina, ir ta kaina paprastai būna neurozė – kūniškų poreikių ir pojūčių numaldymas, nes jie kelia pernelyg didelį skausmą.

Viskas, kas natūralu, yra tikrieji poreikiai. Pavyzdžiui, poreikis augti ir vystytis savu ritmu. Tai reiškia, kad kūdikio be reikalo nepervysto, per anksti nemokina vaikščioti ir neverčia gaudyti kamuolio, kol jo neurologinis aparatas šiam veiksmui dar nėra pasiruošęs. O neurotiko poreikiai nenatūralūs, jie kyla iš nepatenkintų natūralių poreikių. Mes gimimėme šiame pasaulyje ne todėl, kad mus kas nors liaupsintų, tačiau jei vaiko pastangos menkinamos faktiškai nuo pat gimimo, kai jis verčiamas jausti, kad jokiais savo veiksmais nesugeba pelnyti tėvų meilės, jam gali išsivystyti pagyrų troškimas. O jei vaiko nuolatos neišklauso, toks jo saviraiškos neigimas vėliau gali priversti jį be perstojo kalbėti.

Jei vaikas mylimas, jo natūralūs poreikiai yra tenkinami. Meilė pašalina skausmą. O nemylimas vaikas jaučiasi įskaudintas, nes jo poreikiai nepatenkinti. Mylimas vaikas nejaučia poreikio būti giriamas, nes jo niekas nežemina. Jį vertina už tai, kad jis yra toks, koks yra, o ne todėl, kad jis tenkina tėvų užgaidas. Mylimas vaikas užaugęs neatsiduoda besaikiam sekso geismui, nes kūdikystėje jį pakankamai glamonėjo ir laikė rankose tėvai – jam nereikia tenkinti tų ankstyvųjų poreikių. Tikrieji poreikiai kyla viduje ir veržiasi į išorę, o ne atvirkščiai. Glamonių ir laikymo rankose poreikis iš tikro yra skatinimo troškimas. Oda – tai didžiausias mūsų jutimo organas, jai reikia bent jau tiek stimuliacijos, kiek ir kitiems jutimo organams. Jei stimuliavimo ankstyvajame gyvenimo tarpsnyje trūksta, pasekmės gali būti tragiškos, organų sistemos gali pradėti atrofuotis. Ir priešingai – kaip parodė Krečas (D. Krech), kai yra tinkamai stimuliuojamos, jos auga ir vystosi. Todėl reikalinga nuolatinė mentalinė ir fizinė stimuliacija.

Nepatenkinti poreikiai, kol jų npavyksta patenkinti, slopina bet kokius kitus žmogaus poreikius. Kai poreikiai patenkinti, vaikas pagaliau pajunta savo kūną ir aplinką. O esant nepatenkintiems poreikiams, vaikas jaučia tik įtampą – ir tas jausmas atsieja jį nuo jo sąmonės. Kai to ryšio nėra, neurotikas negali jausti. Neurozė yra jausmų patologija.

Pati neurozė neišsivysto tą akimirką, kai vaikas nuslopina savo pirmąjį pojūtį, tačiau mes galime pasakyti, kad tai jau yra neurotinio proceso pradžia. Vaikas užsisklendžia savyje stadijomis. Kiekvienas jo poreikių nuslopinimas ar paneigimas jį vis labiau „išjungia“. Ir štai vieną dieną įvyksta lūžis – vaikas jau užsisklendęs ir daugiau netikras nei tikras. Tai esminis taškas, kai jau jį galima pavadinti neurotiku.

Nuo tos akimirkos jo asmenybė susidvejina – viena reali, kita nereali. Realioji asmenybė – tai jo realūs poreikiai ir organizmo pojūčiai. Nerealioji slepia visa tai ir tampa neurotiko „fasadu“, kuris reikalingas jo tėvams, kad šie galėtų tenkinti savo poreikius. O tėvai, kurie jaučia poreikį, kad juos gerbtų, nes juos nuolat žemino jų pačių tėvai, gali reikalauti iš vaikų vergiško nuolankumo. Nesubrendę tėvai gali reikalauti, kad jų vaikai augtų labai greitai, dirbtų visus namų ruošos darbus ir taptų suaugusiais gerokai anksčiau, nei bus tam pasiruošę – tada patys galės likti vaikais, kuriems reikia rūpesčio.

Reikalavimai, kad vaikas būtų netikras, akivaizdūs būna nedažnai. Tačiau kad ir kaip būtų, tėvų poreikiai tampa žodžiais neišreikštais paliepimais. Vaikas gimsta, kad tenkintų tėvų poreikius, ir pradeda tai daryti beveik nuo pat gyvenimo pradžios. Jis gali būti verčiamas šypsotis (kad atrodytų laimingas), burkuoti, mojuoti rankomis, paskui – sėdėti ir vaikščioti, ir kitaip stengtis, kad tik tėvai turėtų pirmaujantį vaiką. Vaikui augant, jam keliami reikalavimai didėja. Jis privalo padėti namuose, turi būti ramus ir nieko nereikalauti, per daug nekalbėti, sportuoti. Toks tėvų ir vaikų bendravimas paneigia natūralius Pirminius vaiko poreikius, o tai reiškia, kad vaikas jaučiasi įskaudintas. Jis negali būti tas, kas iš tikro yra, jis negali būti mylimas. Tas gilias nuoskaudas vadinu Pirminiais Skausmais (arba Skausmais). Pirminiai Skausmai yra sąmonės nuslopinti ar paneigti poreikiai ir jausmai. Jie kelia skausmą, nes jiem nebuvo leista realizuotis.

Kiekvieną kartą, kai vaiko nepaima į rankas, kai jis to nori, kiekvieną kartą, kai jį nutildo, ignoruoja, iš jo pasijuokia ar per daug reikalauja, jo nuoskaudų telkinys auga. Šį telkinį vadinu Pirminiu Telkiniu. Kiekviena nauja nuoskauda, įsiliejusi į telkinį, daro vaiką vs netikresnį ir neurotiškesnį.

Ir vieną dieną įvyksta įvykis, kuris pats savaime nebūtinai yra traumuojantis (gal šimtąjį kartą vaiką paliko prižiūrėti auklei), po kurio pusiausvyra tarp realumo ir nerealumo išnyksta ir vaikas tampa neurotikas. Tą įvykį vadinu pagrindine Pirmine Scena. Kaip tik tada vaikas ima gintis prieš katastrofišką supratimą, kad yra draskimas į dalis, ir tyliai nuslysta į neurozę. Supratimas nėra sąmoningas. Vaikas ima vaidinti tėvų akivaizdoje, paskui jis pradeda vaidinti visur – kad atrodytų toks, kokį jį nori matyti. Jis kalba kitų žmonių žodžiais ir atlieka jų poelgius. Jis elgiasi nenatūraliai, kitaip sakant, jo poelgiai nedera su jo poreikiais ir troškimais. Greitai neurotiškas elgesys tampa automatiškas.

Neurozė reiškia skilimą, atsisiejimą nuo savo jausmų. Kuo labiau tėvai puola vaikus, tuo didesnė praraja tarp realumo ir nerealumo. Vaikas ima kalbėti ir elgtis taip, kaip jam iš anksto numatyta, liaujasi lietęs tam tkras „uždraustas“ savo kūno vietas, nustoja buvęs energingas, liūdnas ir taip toliau. Tačiau toks skilimas trapiam vaikui būtinas. Tai yra būdas, kuriuo organizmas automatiškai palaiko savo sveikatą. Galima tarti, kad neurozė yra gynyba nuo katastrofiškos tikrovės, kad būtų garantuotas organizmo vystymasis ir psichofiziologinis jo integralumas.

Neurozė reiškia, jog žmogus nebūna tas, kas jis yra iš tikrųjų, idant gautų tai, kas neegzistuoja. Jei meilė egzistuotų, vaikas būtų tas, kas jis yra, nes meilė – tai leidimas būti savimi. Kad išsivystytų neurozė, neturi nutikti jokių baisių dalykų. Gana, jei tėvai nuolat reikalauja, kad vaikas prie kiekvieno sakinio pridėtų „prašau“ arba „ačiū“ – taip jis parėžia, kokie rafinuoti yra tėvai. Neurozę taip pat gali sukelti draudimai skųstis ir verkti, kai vaikas jaučiasi nelaimingas. Tėvai taip elgiasi, nes patys jaučia nerimą. Jie gali neleisti vaikui pykti: „Geros mergaitės nepyksta, geri berniukai neatsikalbinėja.“ Tokiu būdu vaikai įrodo, kaip jie gerbia savo tėvus. Arba tėvai verčia vaikus per įvairius susibūrimus deklamuoti eilėraščius ar spręsti abstrakčias problemas. Kad ir kaip kas vyksta, vaikas greitai ima suprasti, ko iš jo reikalauja tėvai. Jis turi būti toks, kokį jį matyti nori jie. Antraip nebus meilės, tiksliau, to, kas meile laikoma: pritarimo, šypsenos, mirktelėjimo.

Galų gale vaiko gyvenime įsivyrauja vaidyba, jis nuolat atlieka ritualus ir kalba užkeikimus, kad tik vykdytų tėvų reikalavimus.

Skilimą sąlygoja baisi neviltis, kad vaiko niekas nemyli. Vaikas turi nuslopinti supratimą, kad jo poreikiai niekada nebus patenkinti, kad ir kaip jis stengsis. Jis negali gyventi žinodamas, kad jį niekina ar kad juo niekas iš tikrųjų nesirūpina. Jam per sunku žinoti, kad jo tėvas negali jo nekritikuoti ar kad motina nesugeba būti švelnesnė. Vienintelis būdas, kaip jis gali apsiginti, tai yra susikurti pakaitinius norus. Tie norai yra neurotiniai.

Pavyzdžiui, pažvelkime į vaiką, kurį tėvai nuolat žemina. Klasėje jis gali be paliovos tauškėti (mokytojams su juo yra sunku); mokyklos kieme jis puikuojasi prieš kitus, todėl atstumia nuo savęs vaikus. O vėliau gyvenime jis gali įgyti nekontroliuojamą norą liudytojų akivaizdoje turėti aiškiai regimų savo vertės įrodymų – pavyzdžiui, brangiame restorane reikalaus paties geriausio staliuko.

Tačiau geriausias staliukas visam laikui nepatenkins jo poreikio jausti savo vertę ir jis jo reikalaus kiekvieną kartą, kai nueis į restoraną pavalgyti – dabar jo egzistencijos prasmė bus ta, kad jį pagarbiai sveikins madingų restoranų administratoriai.

Vaikai gimsta su realiais biologiniais poreikiais, tačiau dėl įvairių priežasčių tėvai tų poreikių nepatenkina. Kartais tėvai jų tiesiog nemato, kiti augindami vaikus bijo suklysti, klauso didelių autoritetų, maitina ir pervysto savo mažuosius pagal laikrodį su tokiu tikslumu, kad jiems galėtų pavydėti net oro linijos. Taigi didžiąja dalimi dėl neurozės, kuri mūsų biologinę rūšį kamuoja nuo pat istorijos pradžios, yra kaltas tėvų siekis patenkinti savo infantiliškus kitados nepatenkintus troškimus.

Pavyzdžiui, moteris nori būti nėščia, nes tada ji atsidurs visų dėmesio centre, ir kol taip bus, ji jausis laminga. O pagimdžiusi ji gali pulti į aštrią depresiją. Nėštumas tenkina tam tikrus jos poreikius ir neturi nieko bendra su naujo žmogaus gimimu. Gimęs vaikas netgi atima iš motinos galimybę susilaukti kitų žmonių rūpesčio. O kadangi ji nepasiruošusi motinystei, jai greitai baigiasi pienas ir kūdikis patiria tą patį ankstyvų dienų stygių, kurį kažkada patyrė ji pati. Tokiu būdu tėvų nuodėmės užkraunamos vaikams. Toks ciklas niekada nesibaigia.

Vaiko mėginimus patenkinti tėvus aš vadinu kova. O paskui ta kova perauga šeimos ribas ir paliečia visą pasaulį, nes žmogus nešasi savo nepatenkintus poreikius su savimi visur, kur tik žengia žingsnį, ieško tėvų pakaitalų ir su jais žaidžia savo žaidimus.

Daugelis tėvų labai klysta, kad nepakankamai laiko vaikus ant rankų iš baimės juos „sugadinti“. Tai yra kuo tikriausias vaiko poreikų ignoravimas, todėl vėliau vaikas ims be saiko reikalauti, kad jam būtų suteiktas simbolinis to poreikio pakaitalas. Visa tai sukelia neišvengiamas ir siaubingas pasekmes.

Vykstant tokiai neurozės dramai, vėliau vaikas visus žmonės matys kaip savo tėvus (netgi savo vaikus), kurie turi tenkinti jo poreikius.

Jei tėvas vaikystėje buvo nuolat tildomas ir jam neleisdavo išsikalbėti, jo vaikai bus verčiami tapti klausytojais.

Tokios kovos sąlygomis įvyksta poslinkis nuo realių poreikų tenkinimo prie neurotinių, nes mentaliniai poreikiai atsiranda tada, kai būna paneigti esminiai poreikiai. Tačiau mentaliniai poreikiai nėra realūs. Iš tikrųjų grynų psichologinių poreikių nėra. Psichologiniai poreikiai yra neurotiniai, nes jie neatspindi tikrųjų organzimo reikmių. Pavyzdžiui, jei žmogus restorane reikalauja geriausio staliuko, kad pasijustų esąs svarbus, jis tenkina poreikį, atsiradusį todėl, kad buvo nemylimas, ignoruojamas ar slopinamas. Dar toks žmogus gali reikalauti, kad restoranų padavėjai ir administratoriai į juos kreiptųsi vardu – todėl, kad vaikystėje jie buvo laikomi tiesiog „sūnumis“. Tai reškia, kad tėvai juos dehumanizavo ir dabar jie trokšta, kad juos simboliškai humanizuotų kiti žmonės. Jei tėvai su vaiku elgiasi kaip su žmogiškąja būtybe, vadinamasis savo svarbos įrodymo poreikis neatsirastų. Ant senų poreikių (meilės ir įvertinimo poreikis) neurozė užkabina naujas etiketes (noras būti svarbiam). Laikui bėgant, žmogus patiki, kad tos etiketės yra tikri jausmai ir kad juos patirti yra būtina.

Jei žavimės, kai mūsų vardai garsiai tariami ar mirga laikraščiuose, tai reiškia, kad labai norime būti pripažinti ir kad mums to pripažinimo trūksta. Visi pasiekimai, dėl kurių mus pripažįsta, visai nesvarbu, realūs jie ar ne, yra simbolinė tėvų meilės paieška. Siekimas įsiteikti publikai virsta kova.

Kova yra tas vyksmas, kuris apsaugo vaiką nuo nevilties. Kovodamas jis persidirba, viską stengiasi atlikti tobulai, vergauja, kad tik gautų gerus pažymius. Kova suteikia neurotikui viltį, kad jis bus mylimas. Užuot buvęs savimi, jis kovoja, kad taptų kita savo paties versija. Anksčiau ar vėliau vaikas patiki, kad ta versijai ir yra jo tikrasis „aš“. Vaidyba daugiau nebėra sąmoninga – ji tampa automatinė ir pasąmoninga.

Kas yra Pirminė Terapija?

Skausmingų dalykų nutinka beveik kiekvienam, jie palieka įspaudus mūsų atmintyje ir apnuodija visą gyvenimą. Tai yra depresijos, fobijų, panikos, nerimo priepuolių ir dar daugybės sutrikimų priežastis. Mes radome kelią į tą ankstyvą emocinį archyvą, išmokome prisilesti prie prisiminimų, iškelti juos iš pasąmonės sferos, išgyventi tuos potyrius iš naujo, integruoti juos ir išsivaduoti iš pasąmonės valdymo. Pirmą kartą psichologijos istorijoje mes galime saugiai prisiliesti prie paslėptų jausmų ir sumažinti žmogaus kančią. Tai iš esmės yra psichoterapijos mokslo esmė.

Bazinė teorija

Šis tekstas paimtas iš daktaro Arturo Janovo knygos „Kodėl susergate ir kaip pasveikstate“ (Why You Get Sick – How You Get Well) ir apžvelgia pagrindines teorijas, kuriomis paremta Pirminė Terapija.

„Yra viena neurozė, daug jos apraiškų ir vienas išgijimo jausmas.“

Nuslopintas skausmas perskelia asmenybę į dvi dalis, ir tos dalys ima kovoti tarpusavyje. Viena jų yra tikrasis „aš“, kita – netikras „aš“, kuris bendrauja su išoriniu pasauliu per priklausomybes ir manijas stengdamasis patenkinti nepatenkintus norus. Asmenybės skilimas yra neurozės esmė.

Skausmas – tai ankstyvajame gyvenimo tarpsnyje nepatenkintų norų pasekmė. Vadinu tą skausmą Pirminiu Skausmu. Pavyzdžiui, vaikui skausmą kelia pojūtis, kad tėvai jo nemyli. Tačiau tas skausmas tuo metu lieka neišjaustas, nes kūnas tam nepasiruošęs, jis negali su Pirminiu Skausmu susitvarkyti. Kai Skausmas tampa per didelis, jis būna nuslopinamas ir „padedamas saugoti“. Kai tokio Skausmo susikaupia per daug, nutrūksta mūsų ryšys su jausmais ir mes tampame neurotikais.

„Didžiausias mūsų laikų žudikas pasaulyje yra ne vėžys ar širdies ligos, o nuslopintas skausmas.“

Pirminė Terapija yra svarbi psichologijos dalis, nes ji padeda žmonėms išsivaduoti iš kančios. Išmokus gydyti skausmą, galima išbristi iš liūno, kuriame diena iš dienos murkdosi daugelis žmonių. Per du tyrimo dešimtmečius bendravome su tūkstančiais pacientų, kuriuos kamavo visos įsivaizduojamos psichologinės bei fizinės problemos ir sukūrėme tikslią, nuspėjamą terapiją, padedančią sutaupyti laiko ir kitų išteklių. Pirminė Terapija per palyginti trumpą laiką gali palengvinti daugybę fizinių ir psichinių negalavimų, o pasiekti rezultatai būna ilgalaikiai.

„Skausmo pajautimas yra kančios pabaiga.“

Mes radome būdų, kaip diagnozuoti ankstyvąsias traumas ir išmatuoti jų poveikį. Daug kartų matėme, kaip atsiminimų jėga veikia žemesniuosius smegenų lygius, formuoja mūsų interesus, vertybes, motyvus ir idėjas. Pacientai grįžta prie tų ankstyvųjų įvykių ir tiksliai sužino, kodėl jų elgesys šiandieną yra būtent toks ir kodėl juos kamuoja būtent tokie simptomai.

„Nuslopintas skausmas yra jėga, sukėlusi ligą.“

Matome, kaip nuslopinti prisiminimai nuolat aktyvyvuoja organizmo sistemas, veikia gyvybinius organus ir galų gale sukelia rimtas ligas. Daugelio mūsų problema yra ta, kad mes staiga pasijuntame prislėgti skausmo ar manijos ir nežinome, kas čia įvyko. Nesuprantame, kodėl mus kamuoja nemiga, kodėl negalime susirasti poros, kodėl užvaldo kokios nors mintys ar kodėl nesiklosto seksualinis gyvenimas. Pirminė Terapija duoda atsakymą į tuos iš pirmo žvilgsnio paslaptingus klausimus.

Kartais atrodo, kad kiekvienas kenčia vis kitaip, tačiau retas tą skausmą yra įsisąmoninęs. Televizija bruka ibuprofeno, aspirino, migdomųjų ir kitų vaistų reklamą ir tokiu būdu leidžia suprasti, kad mus visus kamuoja skausmas, tačiau atvirai apie tą skausmą nekalba. Regis, nieko dramatiško dar neatsitiko, bet daugelis mūsų jau turi tą ar kitą negalavimą – nuo aukšto krauospūdžio iki alergijos, kolito, nerimo priepuolių, astmos, kraujotakos problemų ir širdies ritmo sutrikimų (visa mūsų gyvenimo istorija tikrąja tų žodžių prasme atsisipindi neritmingais širdies dūžiais). Tiek daug ligų, kurių kilmė atrodo neaiški, kilusios iš vieno šaltinio. Tas pat pasakytina ir apie asmenybės „nelygumus“, įpročius, elgesio modelius, polinkius ir potraukius. Tvirtas, įrodymas, kad daugelį sutrikimų ir elgesio patologijų sukelia vis tie patys Skausmai, yra tas faktas, kad gydome juos visus tais pačiais raminamaisiais ar skausmą malšinančiais vaistais.

Šiandieną medikai ir psichoterapeutai gydo simptomus. Gana pažvelgti į psichiatrijos diagnostikos ir medicininės statistikos vadovą DSM-IV, kur puslapis po puslapio surašytos visos įmanomos neurozės ir jų variacjos. O Vašingtone jie sukūrė monumentą, skirtą simptomams – pastatą, kuriame gydoma „priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, širdies ligų, vėžio ir taip toliau.“ Ekspertai spcializuojasi gydyti kolitą, opas, migreną, diabetą, aukštą kraujospūdį, astmą, nerimą, depresiją, santuokos problemas, mitybos sutrikimus ir kitas ligas. Jie vis labiau gilinasi į savo siaurą sritį, atlieka tyrimus, skiria gydymą, daug kalba, kodėl jų pacientai turi alergiją arba kodėl jie nelaimingi, analizuoja jų sapnus, rašo receptus... Žodžiu, jie stengiasi gydyti simptomus užuot gydę žmogų, kuriam tie simptomai reiškiasi. Gydo pasireiškimą, o ne sistemą, kurioje pasreiškimai vyksta.

Ištyrę pasąmonės sferą supratome, kas lemia suaugusių žmonių elgesį. Gerai žinome, kas toje sferoje slypi ir tai visa nėra taip jau paslaptinga. Galime pasakyti, kad daugelio skausmų (emocinių ir fizinių) atveju įvyksta visuotiniai organizmo funkcijų sutrikimai, kurie deformuoja ląsteles, sutrikdo smegenų biocheminius procesus, imuninę sistemą, hormonų veiklą, kraujotaką ir galų gale – elgseną. Viskas negerai.

Pirminė Terapija veikia atvirkščiai nei kitos „normalios“ gydymo sistemos. Užuot ėję nuo simptomų prie galimų ligos priežasčių, mes einame nuo priežasčių prie simptomų. Stengiamės žvelgti giliau. Supratome, kas kas iš tikrųjų esame, kas valdo mūsų poelgius, kokie yra esminiai paslėpti, nesąmoningi jų motyvai.





Parse error: syntax error, unexpected $end, expecting ')' in /home/meileskeli/domains/meileskelias.lt/public_html/bb/var/last.php on line 285