Meilės kelias

„Pojūtį, kuris užvaldydavo kiekvieną kartą, kai iš Amerikos didmiesčių pasprukdavau į didingos gamtos prieglobstį, kitas gal pavadintų haliucinacija. Bet aš kone fiziškai jutau indėniškos dvasios alsavimą“, – neslepia nuostabos Tantros mokytoja Danutė Vilionytė.

Tiesą sakant, moteris įsitikinusi, kad tokį įspūdį Amerikos žemėje silpniau ar stipriau pajunta kiekvienas jautrus žmogus. Indėniška dvasia plevena visur. Jos sklidinos Arizonos valstijoje stūksančios uolos, Kalifornijos valstijoje, netoli San Francisko, auganti Raudonoji giria ir net saulėlydžiai virš seniai natūralų gyvenimo ritmą pamiršusio Los Andželo...

Atradimai už kiekvieno posūkio

Los Andžele Danutė buvo įsikūrusi net aštuoniems mėnesiams. Didžiumą jos laiko užėmė mokymasis bei terapijos seansai pasaulinio garso Pirminės terapijos centre, įkurtame Arthur’o Janov’o. Tačiau retkarčiais ji leisdavo sau atsikvėpti, susigalvodavo pramogų ir, kai tik pasitaikydavo galimybė, keliaudavo. Kartais toliau, kad ir į gretimą Arizonos valstiją, kartais – po tą patį Los Andželą.

Viena mėgstamiausių lietuvės pasivaikščiojimo vietų šiame mieste buvo Paul’o Getty’o muziejus.

Danutė juokiasi, kad laiminga ir pakylėta pasijusdavo jau prie jo artėdama. Gal todėl, kad tokio muziejaus net didžiausias cinikas neišdrįstų pavadinti „meno kapinėmis“. Tai ketvirtas pagal lankomumą muziejus pasaulyje, ir gyvenimas jame verda. Matyt, „užtaisas“ – pati statinio architektūra, paniekinusi banalius standartus ir lengvai nuspėjamas linija. Čia tokių nėra. Kiekviena plyta – savita. Kiekvienam, kuris pasijunta įstrigęs rutinos vatoje, praverčia pasivaikščioti po šio muziejaus teritoriją. Nes žvalgydamasis į neįtikėtino grožio pastatų kompleksą ir jį apsiautusius fontanus, gėlynus ir pan. netrunki atgauti tikėjimą, kad net labai griežtų taisyklių suvaržytas gali kurti, vadinasi, ir būti patenkintas gyvenimu.

Ten, kur netikra tikriau už tikrą

Gyventi Los Andžele ir neaplankyti Beverli Hilso bei Holivudo, patys suprantate, neįmanoma. Apžiūrėtos kino studijos Danutei padarė didesnį įspūdį nei ji tikėjosi. Moteris juokiasi, kad, atsidūrusi „Universal“, pirmą kartą gyvenime mintyse sau papriekaištavo už tai, kad nežiūri televizijos serialų. Tuomet paviljone kaip tik buvo filmuojamos „Nusivylusios namų šeimininkės“. “Būčiau išmaniusi, kokios aistros ten kunkuliuoja, būčiau dar labiau jaudinusis!“

Keistas jausmas – žingsniuoti iš dekoracijų suręsto miesto gatvelėmis, atsidurti viduramžiškoje pilyje, paskui – pasidairyti po XIX amžiaus JAV provincijos miesteliukams ir gal kokiam vesterno žanrui būdingus užeigos namus, pamatyti gudrybes, kurių vėliau ekrane nė nepastebėsi. Beveik vaikiškai viskuo Holivude besižavintiems smalsuoliams demonstruojama, kaip sukuriami kai kurie „specialieji efektai“. Pavyzdžiui, kaip nukertama ranka, kokiais dažais apipilami kruvinai sužeisti filmo veikėjai. Čia pat ekrane parodomas koks nors filmo epizodas, o tada parodoma, kaip jis buvo sukurtas. Danutė su kitais entuziastais turėjo galimybę dalyvauti „kuriant“ ištrauką filmo apie Nojaus Arką. „Vienus nuvedė ir pastatė prie salės krašte sukrautų būgnų, parodė, kaip į tuos būgnus reikės plakti delnais, kai gaus atitinkamą ženklą. Kitiems paliepė mušti gongą, trečiam – rėkti, kiek išneša plaučiai ir balso stygos leidžia. Buvo smalsu, kas čia bus? – prisimena Danutė. – Ir ką gi, įgarsinome ekrane pasirodžiusį nebylų veiksmą. Kai ekrane pasirodo bėganti minia, „režisieriaus padėjėjas“ mosteli ranka – ir „būgnininkai“ puola mušti būgnus. Ekrane švysteli išsigandusio vaiko veidelis, rankos mostas duoda komandą „rėksniui“...

Nuostabiausia tai, kad žaidimas pagauna ir įtraukia. Net nepajunti, kaip pradedi stengtis įsijausti, pataikyti į reikiamą emociją... Gal net šiek tiek apmaudu, kad kažkas nurodinėja, kaip turi reaguoti. Antra vertus, kai žmogus atsiduri patalpoje, kur nesitiki jokio pavojaus, o grįžtelėjęs per petį pamatai, kad ant tavęs griūva didžiausia vandens banga, nori nenori sureaguoji taip, kaip reikia filmo kūrėjams. Ir nesvarbu, kad po akimirkos suvoki, jog stichija netikra ir šėlsta tik didžiuliame ekrane.“

Raudonosios girios tyla ir...

Sena tiesa, kad svetimame krašte jaustis jaukiai padeda bičiuliai. Kartą Danutė priėmė pažįstamos amerikietės kvietimą apžiūrėti mylimiausias jos jaunystės vietas. „Trys nuotykių nebijančios damos sušokome į automobilį ir leidomės į kelionę po San Francisko apylinkes, - prisimena ji. - Už lango skriejo nepaprasto grožio vaizdai. Kelias vedė per Raudonąją („Redwood“) girią. Atsidūrusi ten iškart pajutau, kad nesame miesto merginų valdose. Senoji indėnų dvasia buvo taip aiškiai justi, kad neištvėriau nepasisakiusi draugėms. Ir, žinote, buvo malonu, kai Aneesha iš manęs nepasišaipė. Atrodo, net apsidžiaugė, kad pajutau tikrąją tos vietos energiją. Pasirodo, Raudonojoje girioje anksčiau gyveno daug indėnų genčių. Nėra abejonės, kad tie milžiniški medžiai atrodo tokie didingi dar ir todėl, kad saugo senųjų šių žemių gyventojų išmintį ir paslaptis.

... Hitchcocko „Paukščių“ klyksmas

Tie, kas mėgsta austres, ko gero, yra girdėję apie Bodega įlanką, kur austrės auginamos. Beje, šios įlankos pakrantėje buvo filmuojamas jau kino legenda tapęs Alfredo Hitchcocko filmas „Paukščiai“. Kaip tik tą vietą Danutė su bendrakeleivėmis pasirinko papietauti. Pietūs išėjo... su siaubo padažu. Moterims valgant, aplinkui vaikštinėję ir sklandę paukščiai tiesiog įžūliai spoksojo į jų lėkštes ir, atrodo, kiekvieną burnos link nešamą kąsnį. Trijulė, kažkaip neįprastai greitai pajutusi sotumo jausmą, buvo bepakylanti nuo stalo. Viena iš draugių švystelėjo gabalėlį žuvies paukščiams. „Patikėkite, pasijutau kaip tame siaubo filme, - Danutė net nusipurto. – Paukščiai visu debesiu puolė link mūsų! Ėmiau klykti, kaip gera aktorė. Svarstau, kad toks klyksmas galėjo pelnyti man „Oskarą“.

Bet vidinei pusiausvyrai tada atgauti keliauninkėms pakako San Francisko apylinkėse klestinčių geriausių Kalifornijos vynuogynų paveikslo. Jei tik būtų norėjusios, puikios kokybės vynais garsėjančiame Heldsburgo miestelyje būtų galėjusios išbandyti įvairių rūšių vyno gydomąjį poveikį kūnui ir sielai. Bet... gal indėniška dvasia neleido?

Tylos oazės megapolio gausme

Šiaip jau pats San Franciskas Danutei pasirodė kur kas jaukesnis nei Los Andželas. Būdamas ir milžiniškas, ir erzelynas, tas miestas vis tiek neprispaudžia žmogaus savo svoriu. Kitaip nei Los Andžele, jame gali surasti mielų jaukių kampelių, kuriuose palyginimas su „akmeninėmis džiunglėmis“ atrodo grubus ir neteisingas.

Įžūli modernaus miesto galia visada pagarbiai atsitraukia, kai ateinate, pavyzdžiui, į Joganandos meditacijų centrą. Tai iš tikrųjų ypatinga vieta, kurioje tebeplevena dar praėjusio šimtmečio pradžioje pirmojo į Vakarus iš Indijos atvykusio jogo atvežta nuotaika.

Tiesa, San Franciske klimatas atšiauresnis nei Los Andžele. Užtat... Užtat šiame mieste stovi tiltai, kurių vaizdas išnyra kone visuose filmuose apie meilę! „Tik po to, kai pravažiavau jais kokius penkis kartus, galiu pasakyti, kad pagaliau išsivadavau nuo šių tiltų vaizdo sukeliamos nepaaiškinamos nostalgijos,“ – šypteli pašnekovė.

Tachijonų meistro tvirtovėje

Kitą kartą pasitaikė proga nusigauti dar toliau. Už keturių valandų kelio nuo San Fracisko atvykėlius pasitinka viena gražiausių Kalifornijos, o gal ir visos Amerikos vietų – Mendosinas. Kalvų papėdėje nusidriekusioje pakrantėje matyti ruonių gulyklos: ten jie neršia, augina savo jauniklius, žodžiu, gyvena savo ruoniškais rūpesčiais. O ant kalvų tai vienur, tai kitur įsikūrę žmonės, kuriems, matyt, pati vieta diktuoja kitokį gyvenimo būdą nei didmiesčiuose. Ko gero, galima nieko nežinoti, apie tai, kuo ši vieta ypatinga, ir, kokie žmonės ten šeimininkauja, ir vis tiek stovėdamas ant kalvos, nuo kurios atsiveria širdį gniaužiantis peizažas, jausies ypatingai. Tiesa, Danutė žinojo...

Vis tie bičiuliai! Šįkart ją nuvežė susipažinti su Tachijonų teorijos kūrėju, visame pasaulyje išgarsėjusiu fiziku David’u Vagner’iu.

Dabar garsus mokslininkas, plušantis savo paslaptingoje laboratorijoje, kadaise dirbo inžinieriumi vienoje gamykloje. Įvyko nelaimingas atsitikimas: nuo palubės atitrūkusios metalinės konstrukcijos užgriuvo D. Vagner’į smarkiai jį sužalodamos. Netikėtai prikaustytas prie lovos vyras turėjo įvairių išgyvenimų, iš kurių vienas buvo išskirtinis. Jį aplankė vizija, kad reikia sukonstruoti mašiną, generuojančią dažnius, kurie atitinka kosmoso dažnius ir t.t. Žodžiu reikėjo sukurti schemą, kaip išgauti tachijonus. D. Vagner’is tokią sukūrė. Padarė tai dar gulėdamas lovoje. Ne specialistui sunku paaiškinti, kaip ta mašina veikia, bet trumpai galima pasakyti, kad per tą mašineriją perleistas daiktas tampa įkrautas ypatinga kosmoso energija. Žmogus, liesdamas tokį daiktą, taip pat gauna tos nuostabios energijos, kuri gydo, harmonizuoja, skatina tobulėti...

Šiuo metu D, Vagner’is gyvas ir sveikas, turi jį dievinančių mokinių, pasakiškai įrengtą laboratoriją ir labai daug darbo.

Tachijonų genijaus namuose apsilankiusi Danutė neslepia buvusi priblokšta ne tik išradėjo namų prabangos, bet ir juose atsispindinčio tikėjimo tachijonų galia. D. Vagnerio namuose tachijonizuota viskas – vanduo, namų apyvokos daiktai, net dažai, kuriais nupurkštos sienos.

Beje, norinčiųjų su tachijonų pagalba padaryti savo gyvenimą šviesesnį, sveikesnį, dvasingesnį yra daugiau nei manote. Didieji meditacijų centrais iš įvairių pasaulio šalių stengiasi įsigyti tachijonais persmelktų daiktų ir net statybinių medžiagų, šitaip norėdami dvasinių ieškojimų vietoms suteikti dar daugiau jėgos.

„Nesiryžtu spręsti, ar tas geras jausmas, Mendosine manęs neapleidęs nė akimirkai, buvo ypatingųjų tachijonų vibracijų nuopelnas, - juokiasi Danutė. – Turiu įtarimų, kad taip gali jaustis tiesiog apsuptas įstabaus grožio peizažų, geranoriškų, rūpestingų žmonių ir... įvairių „modernios buities stebuklų“, kurie suteikia malonių pojūčių...“

Bet Danutės skepticizmas susvyravo tą dieną, kai veidą jai smarkiai užgavo netikėtai nukritęs dušas. Jis taip žiebė, kad buvo aišku, jog teks kurį laiką vaikščioti pamušta akimi. Bet... sumušta vieta tuoj pat buvo patepta tachionizuotu geliu ir net neparaudo, jau nekalbant apie mėlynės atsiradimą.

D. Vagner’is su mokiniais kuria ne tik kremus, bet ir kitokias gydomąsias priemones, net vaistus. O mokymo apie tachijonus kursą praėjęs žmogus vietoje diplomo gauna tam tikrą kristalą, kuris nešiojamas ant kaklo darniai sujungia žemąsias ir aukštąsias energijas, dvasinę ir materialiąją tikrovę.

Viešnioms teko patirti ir gydymo tachionizuotais kristalais procedūrą. Kadangi, apdėliodami ypatingaisiais kristalais, jos gera savijauta rūpinosi visas penketas kosmines vibracijas prisijaukinusio mokslininko mokinių, lietuvė ir vėl suabejojo, ar malonūs įspūdžiai priskirtini tachijonams, ar nuoširdžiam tų žmonių dėmesiui ir gerumui.

Sedoną Arizonoje žino viso pasaulio šamanai

Tarp raudoniu iš tolo šviečiančių kalvų įsikūręs Sedonos miestelis – viena žinomiausių pasaulyje jėgos vietų. Savotiška Žemės čakra. Todėl į Sedoną dažnai susirenka šamanai iš visų pasaulio pakraščių. Šioje vietoje jie atlieka savo mįslingus ritualus, per kuriuos pasipildo pačios Žemės jiems suteikiamos energijos. Pamatyti tuos ritualus prašalaičiams – maža vilties. Nes net šiais laikais, kai praktiškai viskas perkama ir parduodama, ne visos šamanų jėgos ir išminties paslaptys išstatomos ezoterinių krautuvėlių vitrinose. Gal todėl, kad tarp šamanų retai pamatysi baltaveidį? Kita vertus, šamanai nelaiko savęs raganiais ir burtininkais. Jie – žinių žmonės ir to, ką daro patariami dvasių, pirmiausia – senųjų protėvių, jie nesigėdija. Todėl kartais galima pamatyti, kaip jie šoka ir dainuoja savo keistas dainas, visiškai atitrūkę nuo juos supančios tikrovės, „nuėję į save“ ir transe keliaudami per erdvias aukso rūmų sales, tviskančias brangakmeniais ir magiškais kristalais, išpuoštas tobulais ornamentais, ir ten susitinka dvasią, kuri perduoda žinią, reikalingą parnešti į mūsų realybę.

Beje, atrodytų pačiame Sedonos ore ištirpusią giedrą ramybę jaučia ne tik šamaniškų tikėjimų sekėjai. Nors trumpam susiburti šioje nepaprastoje vietoje linkę įvairių dvasinių mokymų atstovai. Pavyzdžiui, šventą vietą ir ramybę paslaptingos auros gaubiamame miesteliūkštyje skelbia radę „Moterų kelio“ vadai, raginantys moteris ieškoti savosios vizijos ir savo tikrojo balso.

Pats miestelis alsuoja, mirga, skamba, kvepia ezoterika ir jos atributais. Sedonoje turbūt nėra pastato, kuriame nepamatysite magiško kristalo, gatvės ar skvero, kuriame nestovėtų kokia nors paslaptinga statula arba nebūtų kaip nors kitaip paženklintos šamaniškos vietos. Net parduotuvėlių ten turbūt daugiau tokių, kur gali įsigyti stebuklingų kristalų arba pasidaryti auros nuotrauką, o ne nusipirkti bandelę. Jau nekalbant apie viešbučius, kuriuose visos siūlomos paslaugos būtinai turi kokią nors „metafizinę vertę“.

Dėmesį iškart atkreipia ypatinga Sedonos architektūra. Miestelis įsikūręs tarp raudonų uolinių kalvų, ir visi namai jame mažučiai ir raudoni. Vietiniai gyventojai – be galo malonūs, paslaugūs žmonės, pasirengę padaryti viską, kad tik atvykėlis būtų patenkintas. Kartais šmėsteli mintis: kaip jie tokie atviri ir kupini pasitikėjimo kitu žmogumi? Gal tikrai nemeluoja legendos, tvirtinančios, kad ši jėgos vieta priima ne bet kokius žmones? Tiesa, neaišku, pagal kokius kriterijus Sedona atrenka pageidaujamuosius ir ne, tačiau yra daugybė istorijų, pasakojančių, kaip „svetimą“ iš šių vietų išstumia kažkokios nematomos jėgos.

Ką ten žmogus žinai, gal jos net labai matomos! Kažin ar Žemėje dar kur nors yra tokių uolų, kurios stovi nelyginant kokia milžiniškų ir tuo pat metu itin subtilių skulptūrų galerija. Kiekvieną važiuojantį keliu daug kilometrų lydi kone fiziškai juntamas jų „žvilgsnis“. Beje, pačiam atitraukti nuo jų akis irgi reikia pasistengti. Tiesiog norisi dar įdėmiau įsižiūrėti į didžiulę uolą, netikėtai įgavusią žmogaus veido pavidalą, arba ilgiau pasigrožėti staiga išryškėjusia šventykla. Nerimą, kad gal tai – saulėje perkaitusios galvelės haliucinacijos, išsklaido uolų pavadinimai, įrodantys, kad tokias pat :haliucinacijas” žiūrėdami į šias uolas mato ir kiti. Kiekviena uola turi savo vardą: yra Katedra, Kupranugaris, Kiškio ausys...

Beje, kalvų takais takeliais po Sedonos apylinkes kelias dienas klajojusią ir džiūgavusią Danutę užpuolė... alergija. Gal taip jėgos vieta „bandė išprašyti“ ją lauk? Suprask, pasimėgavai ir metas susiprasti...

Publikuota žurnale „Būrėja“