Seminarų grafikas
Vidinio vaiko gydymas
Pasidalijimas tarp to, ką jaučiame, ir to, kokie, mūsų nuomone, turėtume būti, turi būti gydomas.
Kiekviename iš mūsų tebegyvena vaikas, kuris gimė kupinas natūralių lobių, trykštantis jausmingumu ir turintis gyvą ryšį su egzistencija bei žmonėmis.
Praeityje šis vaikas nesijautė pamatytas, palaikytas ir mylimas toks, koks jis yra.
Dažnai šeima ir aplinkiniai, norėdami apsaugoti vaiką nuo gyvenimo sunkumų ir nepriteklių, dėl kurių ir patys kentėjo, įkalina jį tarp baimės, pareigos, abejonės ir gėdos sienų ir atitraukia vaiką nuo jo paties atradimų ir nekaltos gyvenimo meilės potyrių.
Dėl saugumo ir pagalbos poreikio vaikas sutiko gyventi tarp šių sienų, atsižadėjo dalytis savo lobiais, išmoko dėvėti kaukę bei daryti tai, ko iš jo tikimasi. Dabar jis gyvena įkalintas mūsų esybės kertelėje, iš kurios kartais mes juntame sklindant gėlą, ilgesį, netekties pojūtį. Kai tik savo gyvenime pritrūkstame užsidegimo, patiriame atstūmimo ar gilų netiesos pojūtį, tai reiškia, kad mumyse gyvenantis vaikas prašo pagalbos, prašosi būti išlaisvintas iš kalėjimo.
Jei norime, kad mūsų, suaugusių žmonių, gyvenimą lydėtų tiesa, aistra, kad nenutoltume nuo dabarties, neprarastume tyrinėtojo dvasios, turime atsigręžti į savo vidų ir vėl susijungti su mumyse esančiu vaiku. Būdami suaugę, turime išreikšti viską, ko šis vaikas negalėjo išreikšti, išlaisvinti jausmus, kuriuos jis turėjo išmokti slėpti.
Mums reikia pripažinti vidinio vaiko skausmą, nuoskaudas ir leisti joms ištirpti mūsų mylinčiame ir apglėbiančiame buvime. Mums reikia sukaupti drąsą ir nusiimti kaukes, su kuriomis taip susitapatinome.
Kai tik šis vaikas vėl bus priimtas į mūsų, suaugusių žmonių, gyvenimą, gali įvykti virsmas: netgi susidūrus su iššūkiais ir sunkumais, mūsų veiksmai, santykiai bei kiekviena mūsų būties akimirka gali tapti pilni prasmės, įkvėpimo ir meilės.
Seminarа ves:
Taip pat žr.