Categories: Kita
      Date: Lie 22, 2010
     Title: Indija: kelionė į save

„Man Indija – tai sielos, širdies šalis. Ten, už tūkstančių kilometrų nuo namų, atradau tai, ko visada ilgėjausi ir ieškojau. Atradau save... Jokioje kitoje šalyje nesu to patyrusi, niekur kitur tos sielos durys neatsiveria taip lengvai ir natūraliai kaip Indijoje.“

 



Egzotiškų smilkalų aromatas, jausmingų šokių kupini filmai, senovinės šventyklos, oranžinius apdarus dėvintys vienuoliai, rikšos, gyvų gėlių girliandomis išpuošti drambliai, akmeniniai Budos ir su baltų kalbomis besigiminiuojantis sanskritas... Tokie ar panašūs vaizdiniai pralekia pro mūsų akis, išgirdus Indijos pavadinimą.

„Ir taip, ir ne, - šypsosi Danutė Vilionytė, leidyklos ir meditacijos centro „Meilės kelias“ vadovė. – Man Indija – tai sielos, širdies šalis. Ten, už tūkstančių kilometrų nuo namų, atradau tai, ko visada ilgėjausi ir ieškojau. Atradau save... Jokioje kitoje šalyje nesu to patyrusi, niekur kitur tos sielos durys neatsiveria taip lengvai ir natūraliai kaip Indijoje.“

Kaip ir kodėl pirmą kartą pakliuvote į Indiją? Ko ten ieškojote?

Pirmą kartą į Indiją nukeliavau prieš devynerius metus. Ko gero, panašiai kaip ir daugelis, prieš išvykdama ten įsivaizdavau ją kaip pasakų šalį, sudėliotą iš atmintin įstrigusių tolimoje praeityje matytų filmų nuotrupų. Mes juk augome žiūrėdami indiškus filmus. Man jie irgi nepaprastai patikdavo, ypač tuo, kad ten tiek daug dėmesio buvo skiriama meilei. Kodėl kalbu apie meilę? Nes pats pirmas dalykas, mano pirmasis potyris, atvykus į Indiją, - tai ore sklandanti meilė ir šiluma. Vos įsėdus į automobilį ir dar tebevažiuojant purvinomis Mumbajaus gatvelėmis, atrodė, širdis atsivėrė. Nors mačiau ir skurdą, ir purvą, ir vargšus, miegančius tiesiog gatvėje, man nuo pat pirmų akimirkų liejosi ašaros – iš laimės ir jausmo „Aš namuose!“.

Važiavau ne šiaip sau, turėjau kelionės tikslą. Važiavau į meditacijos centrą, esantį Punoje. Man buvo tik ką sukakę dvidešimt penkeri metai. Kaip tik baigiau studijas ir gavau bakalauro bei magistro laipsnius, tačiau manęs netraukė darbas biure, dar nebuvo ir poreikio ištekėti, susilaukti vaikų. Norėjosi kažko... Kažko kito! Kas tai, tuomet dar pati gerai nesuvokiau, bet visa savo esybe ten veržiausi.

Kas Indija yra Jums?

Man Indija nėra tik geografinė teritorija. Tai vieta, kurios civilizacijai jau tūkstančiai metų ir kurioje visada itin svarbus buvo dvasinis kelias, ieškojimai, gilinimasis į žmogaus vidų. Tuo tarpu vakarų civilizacijai svarbesni buvo išorės dalykai. Nieko nuostabaus, kad ne kur kitur, o Indijoje tiek daug žmonių pasiekė dvasinį nušvitimą. O kai žmogus nušvinta, jis tarsi ore paskleidžia to nušvitimo energiją. Dėl šios priežasties ten žmonėms natūraliai yra lengviau medituoti, pasinerti į savo vidų, nes pati Indijos aura sklidina šios energijos. Man ši šalis – mano sielos namai, meditacijos ir meilės erdvė.

Minėjote, kad turėjote tikslą – aplankyti meditacijos centrą Punoje. Kas tai?

Puna yra vakarų Indijoje, Maharaštros valstijoje, netoli Mumbajaus (anksčiau vadinto Bombėjumi). Atsidūrusi meditacijų centre, iš nuostabos tik aikčiojau. Tai tarsi miestelis, centras, į kurį žmonės suvažiuoja iš daugybės pasaulio šalių. Nuo matomų vaizdų svaigo galva: pačioje teritorijoje auga bambukų giraitės, laukiniai jazminai, vaikšto povai, teka vandens kriokliai... Šioje aplinkoje galima medituoti nuo ryto iki vėlaus vakaro. Meditacijos įvairios: šokio, piešimo, sėdėjimo, aktyvios ir pasyvios. Jos padeda be didelių pastangų patirti vidinę ramybę.

Stebino visiškos laisvės pojūtis. Vienintelis dalykas – kad ir ką bedarytum, turi tai daryti totaliai, visiškai į tai pasinerdamas. Tai gali būti bet kas: šokis, plaukiojimas baseine, sėdėjimas su draugu prie puodelio kavos. Laisvė būti vienam (tokiu atveju įsisegamas ženkliukas „Esu tyloje“) arba būti būryje draugų, kai to norisi. Laisvė būti tuo, kas esi, giliau įkvėpti ir pagaliau pajusti save.

Kokiose vietose lankėtės? Su kokiais žmonėmis susitikote? Ką atradote?

Lankiausi Indijoje daug kartų. Per šias keliones teko aplankyti nemažai. Tačiau aš nesu turistė, nesivaikau žymių vietų ar miestų. Kad ir kur bekeliaučiau, ką bepatirčiau, stengiuosi būti atvira tai patirčiai, to momento ir tos vietos unikalumui. Visi pojūčiai tarsi išsiplečia ir jų nepaprastai daug. Kai į pasaulį žvelgi atvira širdimi (o kitaip Indijoje tiesiog neįmanoma – bent jau man), visi įspūdžiai nepaprastai ryškūs: garsai, kvapai, spalvos, žmonių veidai... Galėčiau apie tai kalbėti valandų valandas, tačiau nepaprastai sunku ką nors išskirti – kiekvienas įspūdis unikalus, kiekvienas vis kitoks.

Man dažnai atrodo, kad ten, kur turiu patekti, esu tiesiog nuvedama – draugų, atsitiktinumų, aplinkybių. Tarkim, viena iš tokių įsimintinų kelionių buvo į Himalajų kalnus, pas nušvitusį mokytoją. Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip ten patekau. Apie jį nėra jokios informacijos, nėra interneto puslapio, nėra telefono numerių. Nieko nėra... Žmonės, gyvenantys su juo, sako, jog kam reikės, tas vis tiek ten atvažiuos. O kam nereikės, tas apie tai niekada ir nesužinos. Gyvendama Indijoje išmokau tikėti ir pasitikėti tokiais dalykais. Ji visada atveria duris tiems, kas ieško. Ir kaip tik tas duris, kurių reikia...

Visgi labiausiai sužavėjo ir nustebino Punoje, meditacijos centre, sutikti žmonės. Tai ieškotojai. Kadangi pati aplinka yra labai saugi bei palaikanti žmogaus transformacijos procesus, atvykusieji ieškoti vidinės ramybės bei susitikti su savimi tai labai greitai pajunta ir atsiveria. Bendrauti su tokiais žmonėmis tampa labai lengva ir paprasta.

Centre vyksta įvairūs kursai, terapiniai bei meditaciniai, padedantys žmonėms nusiimti kaukes, kurios būtinos, norint išgyventi mums įprastoje visuomenėje. Patiriant gilius vidinius procesus, atsiveria ilgai neišreikštos emocijos bei jausmai, nes tam yra saugi aplinka ir profesionalų pagalba. Todėl nenuostabu pamatyti verkiantį arba liūdną žmogų. Niekas nepriverstas šypsotis, jei to nesinori. Tačiau ir nepriverstas būti rimtas, jei norisi džiaugtis, šokti ir dalintis tuo džiaugsmu su kitais. Kai bendrauji su žmonėmis, o ne su kaukėmis, išvysti neapsakomą skirtumą. Toks ryšys tampa labai tikras ir nuoširdus. Ir tuomet nebesvarbu, kiek kam metų, iš kokios šalies atvykęs, kokia kieno profesija, pareigos ar titulas. Tada susitinki ir bendrauji iš širdies į širdį. Kartais net žodžių nebereikia, galima pasėdėti tyloje ar pasilaikyti susikibus už rankų. O galima ir smagiai pašokti ar pasijuokti.

Ar visa tai kaip nors pakeitė Jūsų gyvenimą?

Tiek Punos meditacijos centras, tiek apskritai Indija mane tarsi užbūrė, pakeitė visą mano gyvenimą bei mąstymo būdą. Pajutau, kaip iš ten lyg iš versmės į mane plūsta grožis, sąmoningumas ir meilė. Labai norėjosi tuo dalintis su kitais. Grįžusi tik apie tai tegalvojau, tik tai ir tekalbėjau... Ir, žinoma, troškau vėl ten sugrįžti. Pradėjau medituoti ir čia, Lietuvoje, ėmiausi dvasinių, meditacinių knygų leidybos. Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės, pajaučiau jo tėkmę, kuri mane veda ten, kur ir turiu būti. Be abejo, į Indiją keliavau dar ne kartą. Dažnai drauge pasiimu ir bendrakeleivių. Taigi galima sakyti, jog ir pati ėmiau organizuoti keliones į Indiją. Tačiau tai ne turistinės, o meditacinės kelionės. Jos nėra orientuotos į turistų pamėgtų vietų lankymą ar įspūdžių „kolekcionavimą“. Mūsų protas vis nori daug įspūdžių, kad galėtų pabėgti nuo savęs... Tuo tarpu meditacinės kelionės tikslas –sudaryti galimybę žmonėms atsiverti ir susitikti su savimi. Džiaugiuosi, kad man kadaise taip nutiko. Džiaugiuosi, kai tuo keliu eina kiti, kai matau juos atsiveriančius ir įkvepiančius oro, laisvės ir gyvenimo!

Ketinate vėl keliauti į Indiją?

Būtinai! Dažniausiai vykstu ten vėlų rudenį, kai čia, Lietuvoje, šalta, tamsu ir drėgna. Tas metas Indijoje man bene pats maloniausias, palyginus nelabai karšta, nelietinga. Man tokios kelionės – atgaiva, dovana sau. Ir naujo įkvėpimo šaltinis. Vėl ir vėl keliauju ten susitikti su žmogumi, kurio ilgiuosi labiausiai pasaulyje. Su pačia savimi...