Praeitų gyvenimų šviesa ir šešėliai

Categories: Kita
      Date: Lap 29, 2009
     Title: Praeitų gyvenimų šviesa ir šešėliai

Vieną 1980-ųjų metų dieną daktaro Brajano Vaiso (Brian Weiss) kabineto duris pravėrė daili dvidešimt septynerių metų mergina, vardu Katerina. Ji dirbo laborante ligoninėje ir jau daugybę metų nesėkmingai kovojo su daugybe psichologinių problemų. Visą gyvenimą ją persekiojo įvairios baimės. Ji bijojo vandens, lėktuvų, tamsos, taip stipriai bijojo uždusti, kad negalėjo praryti tablečių ir ypač bijojo mirties. Norėdama jaustis saugesnė, ji dažnai miegodavo drabužinėje. Vakarais kelias valandas negalėdavo užmigti, o naktį dažnai prabusdavo. Ją kankino naktiniai košmarai ir vaikščiojimas per miegus, nedavę jai ramybės ir vaikystėje. Šių simptomų vis stipriau kaustoma, Katerina jautėsi vis labiau prislėgta. Jos panikos priepuoliai dažnėjo ir ilgėjo. Ji ėmė sapnuoti du pasikartojančius košmarus. Viename jai bevažiuojant sugriūdavo tiltas ir, automobiliui įkritus į vandenį, ji negalėdavo išsivaduoti ir skendo. Kitame ji buvo įstrigusi juodame kaip derva kambaryje, kliuvinėjo už daiktų, griuvinėjo ir niekaip nesugebėjo rasti išėjimo. Galiausiai, patarta kelių kitų gydytojų, kuriais pasitikėjo, Katarina nutarė kreiptis į daktarą Vaisą, kuris tuo metu jis jau buvo tapęs docentu ir paskirtas vadovauti didelės universitetui priklausančios Majamio ligoninės Psichiatrijos skyriui, be to, buvo parašęs trisdešimt septynis mokslinius darbus bei knygų skyrius psichiatrijos temomis, kuriomis domėjosi. Daktaras Vaisas buvo tipiškas mokslininkas, kurio išsilavinimas, kaip pats pripažino, buvo įspraudęs jo protą į siaurus psichiatrijos konservatyvumo rėmus. Jis nepasitikėjau niekuo, ko negalima buvo įrodyti tradiciniais moksliniais metodais. Katerinos atvejis daktarui Vaisui neatrodė labai išskirtinis. Tačiau viskas susiklostė visai kitaip nei jis tikėjosi. Pusantrų metų daktaras Vaisas bandė Katariną gydyti visais jam žinomais tradiciniais metodais. Ji buvo puiki pacientė: kalbi, įžvalgi ir trokštanti pasveikti. Tačiau nepaisant to, kad per tą laiką ji išmoko reikšti iki tol slopintus jausmus ir atrado daug pamirštų praeities dalykų, jos problemos nė truputėlio nemažėjo.

Tuomet daktaras Vaisas nutarė išbandyti hipnozę. Po ilgų dvejonių Katarina sutiko. Hipnozė – puikus būdas padėti pacientams prisiminti seniai pamirštus įvykius. Tai anaiptol ne burtai ar mistika – tiesiog stipriai sukoncentruotos sąmonės būsena. Klausant patyrusio hipnotizuotojo nurodymų, paciento kūnas visiškai atsipalaiduoja, o atmintis ypač paaštrėja. Daktaras Vaisas buvo hipnotizavęs šimtus pacientų ir žinojo, kaip šis gydymo metodas padėdavo sumažinti nerimą, išsivaduoti iš blogų įpročių bei baimės ir atgauti pasąmoningai nuslopintus atsiminimus. Kartais jam pasisekdavo grąžinti pacientus į ankstyvos vaikystės laikotarpį – jie prisimindavo įvykius, traumavusius psichiką, kai jie buvo dvejų trejų metų amžiaus. Todėl jis tikėjo, kad hipnozė padės ir Katerinai.

Seanso metu daktaras Vaisas paprašė merginos grįžti laiku atgal, peržvelgiant ją traumavusią patirtį. Ir pagaliau manėsi radęs atsakymą, kai Katarina prisiminė, jog būdama trejų metukų patyrė tėvo seksualinį priekabiavimą. Daktaras buvo patenkintas, kad dabar mergina daug geriau suprato savo praeitį, todėl jis tikėjosi ryškaus pagerėjimo. Nepaisant to, kitą savaitę ji pranešė, kad simptomai ne tik neišnyko, bet reiškėsi stipriau nei kada nors. Daktaras Vaisas niekaip negalėjo suprasti, kas negerai. Argi buvo dar kas nors įvykę iki trejų metų amžiaus?

Jie nutarė pamėginti dar kartą. Šį kartą daktaras paprašė Katerinos grįžti į dar ankstesnį laiką, kai jai buvo dveji metai. Tačiau nieko reikšmingo ten nebuvo. Tada jis tiesiog paliepė prisiminti, iš kur kilo jos simptomai. Ir buvo visiškai nepasiruošęs tam, kas vyko toliau.

„Matau baltus laiptus, vedančius į pastatą, didelį baltą pastatą su kolonomis, - ėmė pasakoti Katerina. - To pastato priekis atviras, nėra durų. Vilkiu ilgą suknelę... su savimi nešuosi krepšį, pagamintą iš šiurkščios medžiagos. Mano plaukai supinti į kasą, šviesūs ir ilgi.“

Daktaras Vaisas sutriko, negalėjo suprasti, kas dedasi. Jis paklausė, kurie buvo metai ir koks jos vardas. „Aronda... Man aštuoniolika. Prieš pastatą matau turgavietę. Ten stovi pintinės... Tu irgi neši pintines ant pečių. Mes gyvename slėnyje... Ten nėra vandens. Dabar 1863 metai prieš Kristų. Vietovė sausa, karšta ir nederlinga. Yra nedidelis šaltinėlis, bet nėra upių. Vanduo atiteka į slėnį iš kalnų.“

Jai išvardijus dar kelias vietovės detales, daktaras paprašė nusikelti kelerius metus į priekį ir vėl paklausė, ką ji mato.

„Čia auga medžiai ir yra kelias iš akmenų. Ant laužo verda valgis. Mano plaukai šviesūs. Dėviu ilgą, šiurkščią, rudą suknelę ir aviu sandalais. Labai karšta. Man dvidešimt penkeri. Turiu dukrytę, kurios vardas Kleastra... Ji yra Reičel.“

Vaisas žinojo, jog Reičel – Katerinos dukterėčia. Jas visada siejo ypač artimas ryšys. Tačiau tai jį tik dar labiau išmušė iš vėžių. Katerinos vizijos buvo tokios aiškios! Ji kalbėjo visiškai užtikrintai. Vardai, datos, drabužiai, medžiai – viskas tiksliai apibūdinta! Kas gi čia dedasi? Kaip gali kūdikis, kurį ji turėjo anksčiau, dabar būti jos dukterėčia? Savo psichiatro praktikoje, ištyręs tūkstančius pacientų, daugumą iš jų taip pat ir hipnozės metodu, daktaras Vaisas niekada nebuvo susidūręs su panašiomis fantazijomis – netgi jų papasakotuose sapnuose.

Daktaras paprašė Katerinos nukeliauti į savo mirties momentą. Jis nežinojo, kaip ir ko klausinėti pacientui regint tokias ryškias fantazijas (ar prisiminimus?), tačiau manė, kad ypač traumavę įvykiai, kurių ieškojo, galėjo būti susiję su mirtimi.

Iš to, ką pasakojo Katerina, buvo galima spręsti, kad potvynis ar didžiulė banga nuniokojo kaimelį: „Didelės bangos verčia medžius. Nėra kur pasislėpti. Man šalta, vanduo šaltas. Turiu išgelbėti savo kūdikį, bet man nesiseka... tiesiog turiu ją stipriai laikyti. Aš skęstu, springstu vandeniu. Negaliu kvėpuoti, negaliu nuryti... Vanduo sūrus. Dukrelę išplėšia man iš rankų.“ Katerina žiopčiojo ir duso. Bet staiga jos kūnas atsipalaidavo, o kvėpavimas tapo gilus ir tolygus.

„Matau debesis... Mano dukrelė su manimi. Taip pat ir kiti kaimiečiai. Matau savo brolį.“

Katerina ilsėjosi. Gyvenimas, kurį prisiminė, buvo pasibaigęs. Ji tebebuvo gilaus transo būsenos. Daktaras Vaisas buvo apstulbintas. Juo labiau, jog tiek laiko bendravęs su Katerina, jis buvo įsitikinęs, kad ji neišsigalvojo šių dalykų, tai nebuvo panašu į fantazijos vaisių. Mintys, posakiai, dėmesio sutelkimas į tam tikras detales – viskas buvo kitaip, nei jai esant sąmoningai. Jai niekad nepasireiškė pažinimo ar mąstymo sutrikimų. Būdama būdravimo būsenos ji niekada neregėjo vizijų, negirdėjo balsų, nepatyrė jokių regimųjų ar girdimųjų haliucinacijų ir nebuvo kitų psichozės simptomų. Ji nei buvo atitrūkusi nuo realybės, nei turėjo manijos požymių. Jos asmenybė nebuvo skilusi ar daugialypė. Buvo vienintelė Katerina ir ji puikiai sąmoningai tą suvokė. Taip pat ji neturėjo polinkio atsiriboti nuo žmonių, nebuvo sociopatiška, taip pat neturėjo polinkio bendraudama vaidinti, apsimetinėti. Nebuvo vartojusi haliucinogeninių medžiagų ar narkotikų, net alkoholio beveik visai nevartojo. Katerina nesirgo jokia neurologine ar psichine liga, kuri galėtų paaiškinti tokią ryškią, betarpišką patirtį, išgyventą hipnozės metu.

Tai buvo tam tikri prisiminimai, tačiau iš kur? Visiškai netikėtai daktaras Vaisas susidūrė su tuo, apie ką žinojo visiškai nedaug – reinkarnacija ir praeitų gyvenimų prisiminimais. Jo mokslo išlavintas protas priešinosi – neįmanoma! O vis dėlto tai vyko, tiesiog jo akyse. Tai buvo labai sunku paaiškinti, bet to neįmanoma buvo ir paneigti.

Pirmajame seanse Katerina prisiminė ir daugiau detalių iš kitų savo gyvenimų ir paliko daktarą visiškai sutrikusį. Tačiau nuostabiausia, kad jau po savaitės ji lėkte įlėkė į daktaro kabinetą ir jautė žymų pagerėjimą! Visą gyvenimą ją lydėjusi baimė paskęsti dingo. Laiminga ji pasakojo daugiau nebesapnuojanti, kad krinta nuo griūvančio tilto, o baimė užspringti stipriai sumažėjusi. Nors ji prisiminė hipnozės metu išaiškėjusias praeitų gyvenimų detales, dar nebuvo išties šios informacijos įsisąmoninusi. Tiesą sakant, nei ji pati, nei daktaras Vaisas netikėjo reinkarnacijos idėja, tai visiškai prieštaravo jų abiejų religiniams įsitikinimams. Nors Vaisas netruko su nuostaba atrasti, kad ir Senajame, ir Naujajame testamentuose iš pradžių reinkarnacija buvo minima. 325 metais po Kristaus romėnų imperatorius Konstantinas Didysis drauge su savo motina Helena tas užuominas ištrynė, o 553 metais Konstantinopolio II susirinkimas jų poelgį patvirtino ir paskelbė reinkarnacijos idėją erezija. Manoma, kad to meto patriarchai galvojo, jog ši požiūris, žmonėms palikdamas pernelyg daug laiko užsitarnauti išganymą, gali susilpninti tuo metu sparčiai augusią Bažnyčios galią. Vis dėlto tų užuominų būta; ankstyvieji bažnyčios tėvai pripažino reinkarnacijos idėją. Senovės gnostikai – Klemensas Aleksandrietis, Origenas, šventasis Jeronimas ir daugelis kitų – tikėjo, kad yra Žemėje gyvenę anksčiau ir vėl čia atgims...

Daktaras Vaisas ir Katerina reguliariai tęsę hipnozės seansus. Ir kaskart jiems vėrėsi vis nauji ir nauji jos gyvenimai, vis skirtingos jų patirtys. Ji detaliai pasakodavo apie tokius dalykus, apie kuriuos savo dabartiniame gyvenime ničnieko neišmanė (pvz., apie senovės Egipto mirusiųjų balzamavimą ar apie tai, kaip gaminamas sviestas). Dar daugiau, nemažai žmonių, kuriuos ji buvo sutikusi praeituose gyvenimuose, ji atpažino ir savo dabartyje. Taip pat ir daktarą Vaisą, kuris, regis, kadaise buvo jos tėvu.

Katerinos baimės ir problemos nyko, traukėsi, o ji pati švytėte švytėjo iš vidaus. Be to, ji atrado, kad pradeda įgyti neįprastų sugebėjimų (pvz., norėdama išsklaidyti tėvo skepticizmą, atspėjo visus lenktynėse laimėsiančius arklius). Bet pats didžiausias atradimas buvo dar prieš akis.

Viename seanse, perėjusi savo mirties momentą, Katerina pasakė: „Regiu ryškią šviesą. Ji tokia nuostabi... Gaunu energijos iš šios šviesos.“ Ji ilsėjosi po mirties, tarp gyvenimų. Kelios minutės prabėgo tyloje. Staiga ji prabilo, tačiau ne lėtai ir pašnabždomis kaip anksčiau. Dabar jos balsas buvo duslus, tačiau garsus ir labai aiškus: „Mūsų užduotis yra mokytis ir priartėti prie Dievo per žinias. Žinome dar tiek nedaug. Tu esi čia, kad būtum mano mokytojas. Turiu daug išmokti. Žinojimo padedami, mes artinamės prie Dievo, o tada galime pailsėti. Vėliau mes grįžtame padėti kitiems.“

Tai nebuvo jos žodžiai ir nebuvo žinia iš jos pačios praeitų gyvenimų. Tai buvo pamoka, atėjusi iš pomirtinės erdvės. Bet iš ko tai kilo? Tai nė kiek nebuvo panašu į Kateriną. Ji niekada nėra panašiai kalbėjusi, vartojusi tokių frazių. Net ir balso tonas buvo visiškai kitoks. Ji tiesiog perdavė, kas buvo sakoma. Vėliau pasirodė, kad tų žodžių autoriai buvo Mokytojai – ypač išsivysčiusios, neturinčios kūnų sielos. Jie galėjo kalbėti per Kateriną ir nuo to momento ji galėjo ne tik prisiminti praeitus gyvenimus, bet ir perduoti žinias iš aukščiau. Atsivėrė visiškai naujas matmuo. Įdomu tai, kad nors Katerina paprastai prisimindavo savo potyrius hipnozės seansuose, to, ką kalbėdavo Mokytojai, ji neprisiminė. Mokytojų buvo keletas, daktaras Vaisas nesunkiai juos atpažindavo iš skirtingo kalbėjimo tono bei būdo. Jų žinios buvo gilios ir dažnai netikėtos: „Mes visi esame sielos. Bet vieni... yra fizinės būsenos, kiti atsinaujinimo būsenos. O dar kiti yra sergėtojai. Mes visi tas būsenas patiriame. Taip pat esame buvę ir sergėtojais. Kai kuriuos iš skirtingų mokymosi etapų turime pereiti būdami kūne. Turime patirti skausmą. Kai esame dvasinės būsenos, nejaučiame jokio skausmo. Tai atsinaujinimo būsena, siela joje atsigauna. Kai esame fiziniame kūne, galime jausti skausmą ir galime jį sukelti kitiems. Dvasiniame pasaulyje tai neįmanoma, ten yra tik palaima ir gera savijauta. Tačiau atsinaujinimo, atsigaivinimo būsena skirta... mums. Dvasiniame lygmenyje sąveika tarp žmonių yra kitokia. Kai esame fiziniame pasaulyje... galime išgyventi santykius...“

Daktaras Vaisas pastebėjo, kad per Kateriną ateinančios žinios keičia ne tik jos, bet ir jo paties gyvenimą. Gyvenimas tapo paprastesnis ir teikė daugiau pasitenkinimo. Santykiai su žmonėmis tapo atviresni, nuoširdesni, o šeimyninis gyvenimas ne toks sudėtingas ir įtemptas.

Iš pradžių Vaisas beveik niekam nepasakojo apie tas nepaprastas žinias, bijodamas rizikuoti savo karjera ir mokslininko reputacija. Tačiau netrukus su nuostaba atrado, kad ne vienas jo pažįstamas gali papasakoti apie ekstrasensorinius gebėjimus, deja-vu, išėjimą iš kūno, susapnuotus praeitus gyvenimus ar kažką panašaus. Dauguma jų apie tai nebuvo pasakoję net savo sutuoktiniams ir beveik sutartinai visi bijojo, kad apie tai papasakoję, artimiesiems ir gydytojams pasirodys keisti ar ne visai sveiki. Vis dėlto įvairūs parapsichologiniai nutikimai yra gana įprasti ir pasitaiko žymiai dažniau nei mes manome. Įspūdį, kad tai reta, kuria tiesiog visuotinis polinkis tai nutylėti. Ir kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo tas nenoras pasakoti stipresnis. Vieno vakarinės Amerikos dalies universiteto psichiatrijos skyriaus vadovo žmona, psichologijos mokslų daktarė, kurios vykdomi tyrimai kruopščiausiai ir atsakingiausiai suplanuojami, papasakojo, jog pirmą kartą lankydamasi Romoje ji vaikščiojo gatvėmis tarsi jos galvoje būtų įtaisytas Romos žemėlapis. Ji tiksliai žinojo, kas bus už kito kampo. Nors iki tol nė karto nebuvo viešėjusi Italijoje ir nemokėjo italų kalbos, italai ją nuolat palaikydavo vietine ir kreipdavosi savo gimtąja kalba. Žymios psichologės protas visaip bandė suvokti ir paaiškinti tokį reiškinį. Tačiau paaiškinimo nebuvo. Akivaizdu, kodėl ji tai nuo visų slėpė...

Praeitų gyvenimų patirtis ir Mokytojų perduotos žinios atnešė Katerinai išsilaisvinimą, laimę ir vidinę ramybę. Ir visiškai pakeitė daktaro Vaiso gyvenimą bei nelaukta linkme pakreipė jo karjerą. Jis suvokė, kad galimybės gydyti pacientus stipriai išsiplėtė – jis galėjo konsultuoti ne tik dėl fobijų ir nerimo, bet ypač dėl problemų, susijusių su artėjančia mirtimi, pačiu mirties procesu ir išsiskyrimo skausmu. Jis įgijo gebėjimą perduoti ramybę, susitaikymą ir viltį. Balso intonacija, empatija, įsigilinimas į jų baimę ir jausmus, žvilgsnis, žodis, prisilietimas – viskas tam tikru būdu galėjo pasiekti kito žmogaus sąmonės gelmes ir suvirpinti vilties, pamiršto dvasingumo, bendrumo su visa žmonija stygas ir net dar daugiau.

Dabar daktaras Vaisas plačiai žinomas visame pasaulyje, regresinės terapijos metodu padėjęs daugiau nei 4000 pacientų, populiarių visame pasaulyje knygų „Daug gyvenimų, daug Mokytojų“, „Per laiką į gydymą“, „Tik meilė yra tikra“ ir „Žinutės iš Mokytojų“ ir kt. autorius. Jo metodas - vilties spindulys ieškantiems prasmės, susiduriantiems su neišvengiamybe ir kartais sunkiai suvokiamais praeitų gyvenimų šešėliais. Kurie traukiasi ir tirpsta, suvokus bene svarbiausią Mokytojų siųstą žinią: mūsų siela yra amžina, o kūnai tėra transporto priemonės, kol esame žemėje...

Parengta pagal B. Vaiso knygą „Praeiti gyvenimai, sutikti mokytojai“