Categories: Meditacija
      Date: Rgs 11, 2008
     Title: Meditacinės kelionės su „Paslapčių knyga“

Faktiškai tai yra meditacijos, kurios tiktų visiems įmanomiems pasaulyje egzistuojantiems žmonių tipams. Tai yra ne tik meditacijos technikos, jos gali tapti gyvenimo stiliumi, gyvenimo būdu.

 



Shunyo

 

Ošo komentarai knygai „Vigyan Bhairav Tantra“ (dar ji žinoma kaip „Paslapčių knyga“) parodė man, kad nors Tantra yra meilės kalba, šios meditacijos yra ir durys į sąmoningumą. Yra klausymosi, žiūrėjimo, jautimo ir kvėpavimo technikų; susicentravimo metodų ir metodų pajausti išsiplėtimą, buvimą visiškai be centro. Faktiškai tai yra meditacijos, kurios tiktų visiems įmanomiems pasaulyje egzistuojantiems žmonių tipams. Tai yra ne tik meditacijos technikos, jos gali tapti gyvenimo stiliumi, gyvenimo būdu.

Keliaujant po pasaulį ir vedant seminarus bei mokymus, kuriuose naudojamos šios technikos, man visada daro įspūdį, kiek daug žmonių nori atrasti sąlytį su savo jausmais – ir kaip sudėtinga tai yra, bent jau kai kuriems iš jų.

 

Meditacijoje „Sugerti pojūčius į savo širdį“ mes galime patirti, kaip kiekvienas jausmas eina į širdį ir ištirpsta joje.

Kai ši meditacija atliekama grupėje, kiekvienas sėdasi su partneriu – paprastai žmogumi, kurio nepažįsta – ir užmerktomis akimis tiesia rankas, liečia partnerio ranką ar veidą, leisdamas lietimo pojūčiui būti susijus su širdimi, tarsi rankos tebūtų širdies tąsa.

Mūsų lytėjimo pojūtis yra gana prislopintas, nors mes nuolat ką nors liečiame. Ši meditacija pažadina mūsų pojūčius.

Tiesiog nuostabu, kokia ši meditacija yra stipri – žmonės dažnai paplūsta ašaromis. Tai gana lengvai nutinka moterims, tuo tarpu vyrams, ypač jei jų partneris taip pat vyriškis, kartais tai būna pakankamai sudėtinga.

Kitas metodas yra klausytis muzikos taip, tarytum neturėtumėte galvos, tačiau jaučiant, kaip muzika eina į jūsų širdies centrą ir leidžiant širdžiai vibruoti su muzika.

Ši technika sucentruoja mus širdyje ir Ošo sako, jog tada, kai esame susicentravę širdyje, mes automatiškai neriame žemyn, giliai į bambos centrą.

Dar viena jautimo meditacija yra „Būk sąmoningas, kas jaučia“. Ši technika prasideda žiūrėjimu. Tai yra metodas sąmoningai suvokti, kas yra kitapus to regos pojūčio.

Sutroje sakoma, kad pojūčiai yra tik durys, priėmimo stotys, priemonės, receptoriai. Jūs esate paslėpti kitapus jų.

„Jūs matote per savo akis. Akys negali matyti; jūs matote per jas. Regėtojas slypi kitapus, akys yra tik properšos, tik langai.“

Antrojoje meditacijos dalyje jūs turėsite prisiminti, kad jūsų ausys yra tik priėmimo stotys, o visi garsai susitinka tylos centre. Nors šią meditaciją yra nuostabu atlikti su krioklio ar paukščių čiulbesio garsais, puiki mintis yra praktikuoti ją ir, pavyzdžiui, triukšmingame prekybos centre. Aš pastebėjau, kad kuomet esu triukšmingoje ir chaotiškoje vietoje, jei galiu jausti visus garsus krentant į mano tylos centrą, patiriu beribės energijos ir ramybės pojūtį.

 

„Paslapčių knygoje“ yra ir meditacijų su šviesa bei meditacijų su tamsa.

Tamsos meditacijoje Ošo mums sako, kad jei galime pamilti tamsą, tampame bebaimiai mirčiai, o jei galime įžengti į tamsą be baimės, galime patirti absoliutų atsipalaidavimą. Kai tamsa įžengia į mus šitaip, ji tampa pozityvia tamsa. Jis sako, jog tamsa yra nemirtinga. Šviesa gimsta ir miršta; tamsa tiesiog yra. Ji nemirtinga.

Lankydamasi meditacijos centre Italijoje, aš nutariau padaryti Tamsos meditaciją. Tačiau buvo keblu surasti kambarį, į kurį visiškai nepatektų šviesa, nes vieną valandą mes ruošėmės spoksoti į tamsą ir leisti tamsai įžengti į mus.

Tuomet aš suvokiau: jei bus visiškai tamsu, kaip gi aš galėsiu sekti meditacijos laiką? Todėl paprašiau savo draugo, kad sušvilptų už lango kaip naktinis paukštis, kai praeis lygiai valanda. Tada aš dar nežinojau, kad jo klupinėjančių žingsnių garsas, jam besibraunant per pastatą juosiančius krūmokšnius ir medžius, bus taip aiškiai girdimas spengiančioje tamsos tyloje.

Ir dar gana ilgai aš nesužinojau, kad tas greitas ir sunkus šnopavimas ir išgąstingi atodūsiai, kuriuos girdėjome, priklausė vienam iš medituojančiųjų (tiesą sakant, garsiam psichiatrui), kuris man nepasakė, kad visą savo gyvenimą kentėjo nuo tamsos fobijos.

Laimė, grupė buvo labai nuoširdi, niekas nepuolė kikenti ir faktiškai tas žmogus, kuris visą savo gyvenimą taip bijojo tamsos, per tą vieną valandą peržengė savo baimę.

 

Dar gilesnė tamsos meditacijos stadija yra neštis savyje tamsos krislą, panašiai taip, kaip šviesos meditacijoje yra įsivaizduojama viduje deganti švieselė.

 

Ošo mums sako:

„Kai būsite pripildyti tamsos, jūs jausitės atsipalaidavę ir ramūs. Viskas jumyse sulėtės. Jūs būsite tokie atsipalaidavę, kad kitiems gali pradėti atrodyti, tarsi būtumėte aptingę. Tais laikais, kai buvau universitete, šį eksperimentą dariau dvejus metus. Pasidariau toks tingus, kad net atsikelti rytą iš lovos buvo sunku. Mano dėstytojai labai dėl to susirūpino, jie manė, kad man nutiko kažkas blogo – arba aš susirgau, arba tapau visiškai abejingas. Vienas mano profesorius, kuris mane labai mylėjo, mano fakulteto vadovas, rytais ateidavo manęs parsivesti iš bendrabučio tik tam, kad palydėtų mane į auditoriją, kad būčiau ten laiku. Kasdien tik tada, kai pamatydavo, kad aš įžengiau į auditoriją, jis pasijusdavo gerai ir eidavo namo.“

 

Prisimenu nuostabią sceną Anglijoje. Buvau senoje sodyboje, kur vedžiau savaitgalio meditacinį seminarą. Apie penkiasdešimt dalyvių darė meditaciją, kuri vadinosi „Prisiimkite viską į savo būtį“.

Ši technika sudėtingoka, anot Ošo, tačiau, kaip jis pasakė, „jei jūsų sugebėsite tai padaryti tai yra be galo nuostabu. Sėdėti meditacijoje ir atsiverti viskam: savo kūnui, savo protui, savo kvėpavimą, savo galvojimą, savo žinojimą, viską. Prisiimkite į save viską. Jūs jausite, kad jumyse nebėra centro, o išnykus centrui nebelieka savęs, nėra ego, belieka tik sąmonė.“

Po sėdėjimo su šiuo jausmu „aš esu visa“ dalyviai išėjo į lauką, žvelgdami į medžius į dangų, vienas į kitą su jausmu „aš esu visa“.

Aš žvelgiau į juos, palengva judančius, jų akys buvo kupinos nuostabos, o veidai švytėjo. Ir aš pagalvojau: „Viešpatie, jei kas nors juos pamatytų, ko gero pagalvotų, jog jie pavartoję LSD“.  Toks vaizdas tarp Anglijos kaimo peizaže buvo išties siurrealistiškas.

Lygiai tokia pat siurrealistinė buvo pilnaties meditacija, kuri nesibaigė, bet vis tęsėsi ir tęsėsi. Pamenu, kaip žvelgiau į mėnesienos užlietą lauką, kur nejudėdamos stovėjo penkiasdešimt vaiduokliškų figūrų, išdidintų mėnulio šviesos. Ir nepasijudino net tada, kai suskambinau varpeliu, kad užbaigčiau meditaciją. Dzingsėjau vėl ir vėl – niekas nejuda. Laukiu, vėl suskambinau – sunerimstu. Laukiu. Atsipalaiduoju. Tegul Mėnulis pasirūpina. Ir žmonės lėtai lėtai grįžta atgal...

 

Taip pat žr.:

Seminaras AISTRA MEDITACIJAI