Categories: Įspūdžiai
      Date: Bir 12, 2012
     Title: Tantrinis baidarių žygis

Birželio 8-osios rytą visi rinkomės, laukdami suplanuoto šeštadienio nuotykio: susitikti su jau seniai bematytais širdies draugais, išsiilgę meditatyvios erdvės bei gamtos ir, aišku, pasiruošę šokti į baidares ir kanojas – kai kas galbūt net ir pirmąjį kartą gyvenime!
Diena žygiui Šventosios upe pasitaikė fantastiškai puiki – po šaltos, vėjuotos ir lietingos savaitės džiaugėmės saule, vandens gaivuma ir lengvu vėjeliu. „Tegul šios dienos tema bus ATSIVĖRIMAS! Leiskime vykti viskam, netgi ir tam, kas netikėta ir nenumatyta. Tai ir yra Tantros esmė – atsiverti ir priimti viską širdimi", - nuskambėjo Sarani žodžiai, padrąsinantys kitam žingsniui – leistis ne tik į išorinę, bet ir į vidinę kelionę.
Stabtelėję savo pirmojoje stovyklavietėje mes, ištroškę miestiečiai, iškart pajutome gamtos trauką, žalumos gaivą ir kvapą. Kad šie pojūčiai dar labiau pagilėtų, Sarani vedami, atlikome pojūčių gilinimo meditaciją, pabuvome „vedančiaisiais ir fotografais". Gamta tam sudaro tiesiog tobulas sąlygas. Mumyse atsivėrė žaismingumas.Ir vėl kiekvienas šokame į savo valteles, kur, žinoma, turime savo „kapitoną" ir, per daug savęs nevargindami, iš lėto tęsiame kelionę. Šį kartą turėjome dar vieną pratimą: kad pridėtume daugiau sąmoningumo tame, kas vyksta, kartas nuo karto išrinktas kiekvienoje valtelėje asmuo bet kuriuo momentu turėjo garsiai pasakyti „STOP!" Meditatoriai tikriausiai žino, ką tai reškia. Tai „stop" viskam: bet kokiam veiksmui, klegesiui, bendravimui, tiesiog užsimerki ir stebi savo vidų, sugrįžti į save, nurimsti ir atsipalaiduoji. Tai nuolatinis priminimas sau, jog esu čia ir dabar.
Kiekviena kelionė turi savo nepakartojamų momentų, nuostabų ir džiugesio akimirkų. Po vieno tokio „STOP!" staiga atsimerkiame ir pamatome netoli mūsų milžinišką, savimi patenkintą arklį, niekieno nesaugomą, įsibridusį į upelio vidurį ir besitaškantį vandeniu. 

Mums, meditatoriams, tai buvo tikras mėgavimosi savimi ir džiūgavimo pavyzdys. Šis nuostabus eržilas buvo taip užsiėmęs savimi, jog tik mūsų smalsumas ir noras iš arčiau stebėti šį grakštų ir didelį gyvulį, kaip kažkas pasakė, „aistros simbolį", privertė arklį atkreipti į mus dėmesį ir tikriausiai taip pat iš smalsumo artintis prie mūsų baidarių. Tikrai išsigandome, nes šis „aistruolis" vienu savo kanopos bakstelėjimu galėtų kiaurai pramušti kanojų ir baidarių šonus! Taigi, kaip sakoma, su aistromis reikia elgtis
 atsargiau...
Kito sustojimo vietą rinkomės gana atidžiai. Galiausiai atsidūrėme ant aukšto upės skardžio, nuo kurio atsivėrė nepakartojamas vaizdas – Šventosios upės daromas vingis, sala, žvejai! Aukšti upės krantai buvo nukloti išvirtusiomis pušimis – pasirodo, slenkantis smėlis yra stipresnis už medį... Iš karto prasidėjo merginų „fotosesijos", pradėjome ruoštis ilgesniam apsistojimui. Mūsų stovyklavietėje atsirado netgi garso kolonėlė ir elektros generatorius! Kai ką galbūt ir nustebino garsi pop muzika, bet mūsų širdis ją taip pat mėgsta!!! 

Ir kaip gi apsieisime be šokių? Reikia išpurtyti kūną, išsirėkauti, atsipalaiduoti. Ir tam padės muzika. Tad vieni šoko, kiti ruošė pietų stalą, treti tyrinėjo mišką.
Susėdę prie ilgai laukto pietų stalo puolėme valgyti... Akys bėgiojo nuo vieno
gardumyno prie kito, o Sarani ir čia mums priminė apie sąmoningą valgymą, mėgavimąsi pojūčiais, neskubėjimą. Maistas, kaip ir bet kuri kita informacija, kurią mes priimame į savo kūną, tad rinkimės jį atidžiai, sąmoningai, pagarbiai. Kokios rankos gamino mūsų valgomą maistą? Iš kokių šalių atkeliavo šie produktai? Kiek iš viso žmonių prisidėjo prie to gaminio, kurį dabar valgome?... 

 

Visi šie klausimai verčia giliau susimąstyti apie pasaulio vienovę, apsijungimą, bendrumą. Nė vienas mes nesame atskiros būtybės, mes visi sujungti bendrais nematomais saitais. Tik atsiverkime, neužsidarykime ir iškart pajusime, kaip gyvenimo energija ima plūsti į mus, atnešdama mums naujus džiaugsmus, naujus veidus, naujus įvykius.
Gera derinti meditavimą, bendravimą su žmonėmis ir buvimą gamtoje. Mūsų Tantrinio baidarių žygio dieną apvainikavo aktyvi Širdies atvėrimo meditacija, kartu kaip ir centravimosi meditacija, grakščiai nuvilnijusi pušų apsuptyje. Kaip ir kiekvieną kartą po gilios meditacijos, seka tokia iškalbi tyla, kurioje norisi apsikabinti su kiekvienu dalyvavusiu, padėkoti iš širdies, tikėtis, kad ir vėl susitiksime... Niekas nenori skirstytis, nors jau ir laikas, vakarėja, o kelio plaukti su baidarėmis dar yra...

Ir vėl leidžiamės stačiu šlaitu žemyn su savo ryšulėliais ir, įsilipę į baidares, neskubėdami leidžiamės pasroviui. Nesinori net irkluoti. Norisi vien tik atsiduoti upės tėkmei. Ji vis tiek mus nuneš ten, kur reikia. Ir koks gi skirtumas, kada atsidursime namuose? Kam skubėti, jeigu taip gera ir ramu, laikas tarsi sustoja ir norisi pabūti visiems drauge. 

Tad prigriebę kitas baidares prie savųjų ir padarę tokį „baidarių karavaną" visi kartu leidomės nešami upės, sveikindami bežvejojančius krantuose žvejus ir, aišku, diskutuodami amžinus klausimus apie moterų ir vyrų santykius. 

Šį kartą kalba pakrypo apie vestuves ir vedybinį gyvenimą. Mūsų nuostabai, atsakymai labai skyrėsi tų, kurie gyvena santuokoje, nuo tų, kurie yra vieni ar poroje, bet nesusituokę. O kad sužinotumėte, apie ką gi taip smagiai diskutavome ir juokėmės, kviečiame prisijungti prie mūsų kitų tantrinių renginių, pramogų, žygių ir išvykų!

Su meile,
Nerija Solaitė (Charaka)