Konsteliacija

Ar savo ligomis sergame?



Kai mus pačius ar mūsų artimuosius užgriūva ligos ar nelaimės, ne vienam kyla klausimas - kodėl? Kas ir už ką mus taip baudžia? Dar daugiau, kai kurios negandos persekioja ištisas šeimas, gimines, kartojas nuolat, karta iš kartos. Be abejo, dalį tokių atvejų galima paaiškinti paveldėjimu, mitybos įpročiais, tradicijomis, aplinka ir t.t. Tačiau ne viską. Yra nemažai ligų, kurių tikrosios priežastys ne visada aiškios (pvz., onkologinės, psichikos, autoimuninės ligos). Tokiais atvejais net didžiausiems skeptikams gali kilti minčių apie prakeikimus, nužiūrėjimus, Dievo bausmę ir t.t. Ne vienam pažįstamas ir kitas nemalonus jausmas, kai nuolat kartojame tas pačias klaidas, elgesio modelius, nuolat persekioja niūrios nuotaikos, jaučiamės bejėgiai, gyvename gyvenimą, tarsi jis būtų ne mūsų, o kažkieno kito... O gal tas jausmas teisingas? Gal tikrai kartais gyvename ne visai savo gyvenimą, nešamės ne savo kančią ir sergame ne savo ligomis? Gal problemos, kurias bandome išspręsti, iš tiesų priklauso visai ne mums, o mūsų tėvams, seneliams ar proseneliams?

Pastaruoju metu sparčiai populiarėjantis šeimos konsteliacijos (arba šeimos sisteminio išdėstymo) metodas, regis, turi atsakymus į visus šiuos klausimus. Jį sukūrė vokiečių gydytas ir psichologas Bertas Helingeris (Bert Hellinger). Šio metodo esmė: žmonės nėra izoliuoti, kiekvienas iš jų priklauso šeimai, giminei, tautai ar kitokiai žmonių grupei (kitaip tariant, sistemai). Ir praktiškai kiekvienas nešasi vienokio ar kitokio balasto, kuris priklauso ne asmeniškai jam, o visai sistemai. Šis balastas, skausminga tėvų, senelių, prosenelių patirtis, traumuojantys praeities įvykiai ir yra nemažos dalies įvairių mūsų dabarties negandų priežastis.

Padaryti šį atradimą B. Helingerį paskatino unikali misionieriaus patirtis. Jaunystėje jis tarnavo Afrikoje, zulusų gentyje. Stebėdamas genties gyvenimą, B. Helingeris atkreipė dėmesį į tai, kaip čia yra sprendžiamos įvairios problemos (pradedant tarpusavio santykiais, baigiant sveikata). Skirtingai nei individualistai vakariečiai, zulusai tokiais atvejais kviesdavo genties sueigą (užuot siuntę pas psichologą, girdę vaistais ar liepę medituoti, kaip tai darytume mes). Tokiose sueigose dalyvaudavo ne tik esami genties nariai, buvo kreipiamasi ir į mirusius protėvius. Ir tai dažnai būdavo veiksminga! Vėliau, grįžęs į Vokietiją, B. Helingeris tapo psichoterapeutu. Pastebėjęs, kad kai kuriems jo pacientams terapija nepadeda, jis pradėjo taikyti patirtį, kurią įgijo pas zulusus. Iš pradžių B. Helingeris į terapijos seansus stengdavosi sukviesti kuo daugiau jo šeimos, giminės narių. Tačiau dažnai tai būdavo keblu. Todėl kartą jis pakvietė visiškai pašalinius žmones. Rezultatas pranoko lūkesčius. Žmonės, kurie buvo net nepažįstami su jo klientu, padėjo neįtikėtinai tiksliai atkurti jo praeities įvykius! Atrodė, kad dalyvavusieji sesijoje prisijungė prie tam tikro „žinojimo lauko" ir sugebėdavo detaliai atskleisti apdairiai saugotas šeimos paslaptis, įvykius ar sužinoti apie šeimos narius, seniai nugrimzdusius praeitin. Pašaliniai žmonės, dalyvavę tokiame seanse, skirtingai nei giminės, šeimos nariai, neturėjo išankstinės nuomonės apie kliento gyvenimą, šeimą, praeitį. Jie tarsi antenos. Ir tam nereikia jokių paranormalių sugebėjimų. Terapeutui viską pasako konsteliacijos dalyvių emocijos, kūno pojūčiai, pozos, reakcijos. Ir netgi reakcijų nebuvimas.

Didžiausias problemas mūsų gyvenime kelia tie dalykai, kuriuos šeima, giminė stengiasi pamiršti, išstumti, ignoruoti. Dažniausiai tai nutinka, kai šeimoje kas nors miršta labai jaunas (taip pat ir negimę dėl persileidimo ar aborto kūdikiai), kai kas nors atstumiamas ir „išmetamas iš giminės" (pvz., įvykdo nusikaltimą, yra neįgalus, serga psichikos liga, pagimdė nesantuokinį kūdikį ir pan.), yra patyręs dideles fizines ar emocines kančias (tremtį, įkalinimą, išprievartavimą, artimųjų smurtą). Visiems šiems praeities potyriams būdinga paslaptys, neigimas, nepripažintas skausmas arba praradimas. Tai tarsi nebaigti energijos dariniai, susieti su tam tikrais elgesio modeliais ar problemomis, ir galintys išlikti šeimoje ištisas kartas. Pavyzdžiui, kiekvienoje kartoje būtinai kas nors nusižudo; visos giminės moterys išteka už smurtautojų; nuolat kartojasi psichinės ar onkologinės ligos ir pan. Visa tai rodo, jog šeimoje yra stipriai pažeisti tam tikri dėsniai, kuriuos B. Hellingeris vadina Meilės dėsniais.

Pats konsteliacijos terminas yra atėjęs iš astronomijos - taip yra vadinamas žvaigždynas, žvaigždžių telkinys. Norime mes to ar ne, kaip ir žvaigždės žvaigždyne, kiekvienas esame savo šeimos, giminės, tautos dalis, užimame joje tam tikrą vietą, atliekame tam tikrą vaidmenį ir esame veikiami tam tikrų dėsnių. Svarbiausias iš jų - tėvai perduoda savo vaikams gyvybę ir meilę. Vaikai ją priima. Ir tas priėmimas yra aklas, besąlygiškas. Jei kas nors šeimoje kenčia, vaikas jaučia tai ir iš meilės prisiima tą kančią sau. Jis jaučia skausmingą tuštumą ir nesąmoningai pasiaukoja, kad tik ją užpildytų. Labai dažnai tai pasireiškia ne tik emocinėmis, bet ir fizinėmis problemomis. Pavyzdžiui, žmogus suserga sunkia liga, nes nesąmoningai nori numirti vietoj kito: „Geriau aš, bet ne tu!"

Pats šeimos konsteliacijos procesas atrodo apgaulingai paprastas. Sesiją veda patyręs terapeutas. Dalyvių skaičius nėra apibrėžtas, tačiau geriausia, jei jų ne mažiau nei 12. Klientas trumpai nusako savo klausimą ar problemą. Tai neturi būti susiję su praeitimi ar gimine. Pvz.: „Kodėl vis patiriu nesėkmes versle?", „Sunkiai sergu ir gydytojai niekuo negali padėti, ką man daryti?", „Nuolat įsimyliu smurtautojus...", „Jaučiuosi atstumtas, vienišas, nieko nenoriu..." ir pan. Terapeutas paprašo papasakoti apie savo šeimą, pateikia kelis klausimus. Tuomet klientas, išrenka atstovus: iš pradžių tą, kas konsteliacijoje atstovaus jam pačiam, paskui kitiems šeimos nariams ir t.t. Konsteliacijos „veikėjai" gali būti net abstrakčios sąvokos. Pvz., Depresija, Alkoholis, Baimė, Seksualumas ir t.t. Po to jo paprašoma sustatyti visus „veikiančiuosius asmenis" kambaryje taip, kaip jam atrodo teisinga. Klientas visa tai stebi iš šalies, pats veiksme nedalyvaudamas. Tuo, kas vyksta toliau, sunku patikėti. Atstovai, kurie iki tol buvo tiesiog „žmonės iš gatvės", ima jausti tai, kas vyko toje šeimoje! Jie patiria labai realius ir kartais net labai intensyvius fizinius pojūčius bei impulsus, juos užlieja emocijos, jie gali verkti juoktis, pykti, įsimylėti, įsiusti, užsnūsti... Atrodo, kad atstovai prisijungia prie to paties žinojimo lauko, kaip ir klientas, kai vaikystėje jautė ir prisiėmė kažkurio protėvio jausmus, elgesį ir likimą.

Vėl atkūrus praeities įvykius, atsiranda galimybė ištaisyti praeityje įvykusias klaidas ir skriaudas, priimti tuos, kas buvo atstumtas, pamirštas. Nes kaip tik tokios šeimos „juodosios skylės" ir siurbia mūsų energiją, gyvybę ir verčia gyventi svetimą gyvenimą, užuot gyvenus savą. Pavyzdžiui, vaikas, kuris jaučia gyvenime tuštumą, baimę ir beprasmybę, konsteliacijoje turi galimybę atsistoti prieš motiną, kuri mirė jį gimdydama, ir pagarbiai nusilenkęs ištarti: „Tu mirei mane gimdydama. Dėkoju tau už gyvybę ir prisiimu tokią jos kainą." O motina atsako vaikui: „Tai mano, motinos, rizika ir aš už ją atsakinga. Tai mano mirtis ir aš už ją atsakinga. Nuveik gyvenime ką nors naudingo, kad mano mirtis nebūtų beprasmė." Tokie momentai atneša neapsakomą ramybę ir palengvėjimą. Ir jausmą, kad harmonija sugrąžinta.

Nuostabiausia tai, kad gydantis konsteliacijos poveikis pasireiškia ne tik tiesiogiai tam, kurio konsteliacija buvo sustatyta, bet ir jo šeimai bei artimiesiems, kurie paprastai nieko nežino apie tai, kas iškilo proceso metu. Kartais jie būna už tūkstančių kilometrų, praradę visus ryšius su savo šeima ir gimine. Žinojimo laukas, kuris atskleidė tamsiausias šeimos paslaptis, šiuo atveju neša gydančią ir harmonizuojančią žinią. Dalyvavimas procese veikia ir tuos, kurie jame buvo tik statistai ar atstovai. Dažnai po tokių sesijų ir jie su nuostaba aptinka, kad visai ne atsitiktinai gavo vieną ar kitą „vaidmenį", kad tai labai tiesiogiai ir asmeniškai liečia būtent juos. Ir jų gyvenimas taip pat ima pamažu keistis, atsikratydamas praeities balasto, svetimos kančios.

Taip pat žr.: