Meditacija

G. Gurdžijevas: Gyvenimas realus tik tada, kai Aš Esu



Prisiminti save

Dauguma asmenybės tobulėjimo mokyklų pagrįstai skatina mus pirmiausia įsiklausyti į save, pajusti, ko gi mes tikrai norime.  Ir vis tik paklausus savęs, „ko aš noriu“, dažnai per trumpą laiką išgirstame daug vienas kitam prieštaraujančių atsakymų. Paprastai mes PAMIRŠTAME, ko norėjome vos prieš kelias sekundes, jau nekalbant apie mintis, kurios įkvėpė mus vakar. Taigi galima perskaityti dešimtį ypač motyvuojančių knygų per metus, nors galbūt radikaliam pokyčiui būtų pakakę ir vienos, tereikėjo PRISIMINTI ir pritaikyti joje aprašytus principus. Tiesiog sąmoningas, atidus, PRISIMENANTIS, kas jis yra ir ko siekia, derybininkas dažniausiai yra efektyvesnis už šiuolaikinių proto technologijų žinovą.

Vienas paslaptingiausių dvidešimtojo amžiaus žmonių, Georgijus Gurdžijevas, 1912 metais atnešė į Europą nežinomą mokymą, kurio esminis akcentas buvo būtent PRISIMINTI save. Gurdžijevo mokyme nebuvo nei religijos, nei filosofijos, o tiesiog praktiškas būdas gyventi. Būdas, kuriame tikėjimai, prielaidos, nuostatos pateikiamos budrios ir kūrybiškos abejonės teismui. Einant jo pasiūlytu keliu, vertę turėjo tik tiesioginė patirtis. Jis sakė: „Jūs galite žinoti viską ir vis tik likti ten, kur esate. Kaip žmogus, kuris žino viską apie pinigus ir bankininkystės dėsnius, bet neturi pinigų savo banko sąskaitoje. Kam jam visos tos žinios?“.

Panašiai kaip indėnas Donas Chuanas iš Carloso Castanedos knygų, Gurdžijevas teigė, jog žmogus, nuosekliai, atitinkama seka atlikęs tam tikrus veiksmus, gali pasiekti žymiai aukštesnį būties lygį, lyginant su kasdienine, „automatine“ buvimo kokybe. Visa problema yra tik žinoti, kokius veiksmus ir kokia seka atlikti. Ko gero, šiuolaikiniam žmogui dinamiškas verslo, mokslo ar meno pasaulis gali pasiūlyti nemažiau iššūkių ir įrankių transformacijai bei savęs PRISIMINIMO įvaldymui, negu drastiškos Dono Chuano ir jo draugų priemonės. Ir vėlgi problema yra tik žinoti, kokius veiksmus ir kokia seka atlikti.

Remdamasis ikikrikščioniškojo laikotarpio Asirijos ir Frigijos, zoroastrizmo, sufizmo, Tibeto bei Persijos žinių apie žmogų principais, Georgijus Gurdžijevas kūrė sistemą, kuri naujomis dinaminėmis formomis koordinuotų ir išplėstų anatominius ir intelektualinius Vakarų žmogaus energijos centrus. Gurdžijevo savęs PRISIMINIMO idėjos rado pasekėjų tarp daugelio šiuolaikinio Vakarų pasaulio intelektualų. Po jo mirties 1949 metais beveik kiekviename didesniame JAV universitete atsirado grupės, studijuojančios Gurdžijevo darbus ir sistemą. Gurdžijevo mokymas bei metodai buvo tobulėjimo priemonė ir įkvėpimo šaltinis  Rusijos baleto korifėjui Sergejui Diagilevui, rašytojams Aldousui Huxley  ir Pamelai Lyndon Travers (knygų apie Meri Popins autorė), psichologui Moshe Feldenkraisui, garsiąjam architektui Frankui Lloydui Wrightui, filosofui  Alanui Wattsui, hipių kartos „LSD guru“  Timothy Leary‘ui, progresyviojo roko gitaristui ir kompozitorius Robertui Frippui („King Crimson“), džiazo pianistui Keithui Jarrettui ir kitiems. Beje, įvairioje literatūroje dar galima rasti ir faktoidų (nepatikrintų faktų), jog jaunystėje Gurdžijevas bendravo su Josifu Džiugašviliu (Stalinas mokėsi seminarijoje maždaug tuo pat metu, kaip ir Gurdžijevas), o būdamas Vokietijoje 1921 metais Gurdžijevas mokė hipnozės būsimą trečiojo reicho fiurerį Adolfą Šiklgruberį...

Gilgamešo keliu

Jei norite kažką sužinoti, turite kažką paaukoti. Jei norite viską sužinoti, turi viską paaukoti.“ (G. Gurdžijevas)

Armėnės ir graiko sūnus Georgijaus Gurdžijevas (tikr. – George Georgiades) gimė 1866 metais (kai kurių šaltinių teigimu 1872 m.) Aleksandropolio mieste netoli Ararato kalno, to meto kultūrinėje kryžkelėje tarp Turkijos, Rusijos, Armėnijos ir Graikijos. Gurdžijevas augo mišrių kultūrų aplinkoje. Kasdien jo akyse tarp savęs komerciškai ir kultūriškai bendravo daugybė tautų: graikai, armėnai, čerkesai, rusai, gruzinai, totoriai, žydai, asirai, persai, azerbaidžaniečiai. Pagrindinę Aleksandropolio turgaus aikštę užpildydavo įvairiausio plauko prekijai ir elgetos. Jaunasis Gurdžijevas matė keistus spektaklius, apimančius bendravimą su mirusiais, telepatiją, transinį gydymą, hipnozę ir likimo aiškinimą. Jis stebėjo, kaip jaunas magas kreida apibrėžia magišką ratą apie pasirinktą auką; be išankstinių užkeikimų išstumtas iš rato žmogus bematant prarasdavo sąmonę. 

Paauglystėje Gurdžijevas domėjosi tiek religija, tiek ir mokslu. Jis ruošėsi ir kunigystei, ir mediko profesijai, bet galiausiai nutarė, kad nė viena esamų teorijų negali adekvačiai paaiškinti antgamtinių fenomenų, kuriuos jam teko regėti vaikystėje. Jis suprato, jog daug kas iš jo matytų reiškinių buvo paprasčiausi triukai arba hipnotinės įtaigos rezultatai, tačiau Gurdžijevas jautė, jog ne viskas.

Tuo metu Gurdžijevas studijavo neseniai atrastų Gilgamešo epo lentelių vertimus, kuriuos vaikystėje jam dainuodavo tėvas. Faktas, kad šis sudėtingas mitas taip tiksliai buvo perduodamas žodžiu per visus 5000 metų, vertė Gurdžijevą manyti, jog turi egzistuoti žodinė tradicija, išlaikanti žinias ne blogiau negu oficialus mokslas ir tiksliau akcentuojanti esminius žinių aspektus. Jam atrodė, kad tam tikra okultizmo išmintis ir praktika gali būti saugomos tolimose ir neprieinamose vietose.

Būdamas maždaug dvidešimties metų, jis ėmėsi dvidešimt metų trukusio dvasinio ieškojimo, kuris vedė jį per Egiptą, rytinį Viduržemio jūros regioną, Afganistaną, Turkiją, Centrinę Aziją, Indiją, Tibetą ir Gobio dykumą. Keliaudamas po šventuosius miestus ir šventąsias didžiųjų ir mažesnių religijų vietas, Gurdžijevas troško susipažinti su „nepaprastais žmonėmis“, valdančiais slaptas užmirštų mokslų žinias, arba su slaptaisiais dvasinių brolijų nariais.

Kelionės reikalavo finansinių resursų. Gurdžijevo verslumas, avantiūrizmas ir išradingumas užtikrindavo kelionių finansavimą jam bei jo draugams ir padėdavo rasti išeitį iš kebliausių situacijų. Pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje Ašchabade atidarė įmonę, kuri skelbė: „Amerikiečių kilnojamos remonto dirbtuvės. Gamina, perdirba ir taiso VISKĄ“. Dirbtuvės tiesiog buvo užverstos užsakymais, Gurdžijevas dirbo diena ir naktį. Nei vienas daiktas nebuvo grąžintas nesuremontuotas! Per maždaug  tris su puse mėnesio buvo uždirbta 50 000 carinių rublių (tuo metu carinio valdininko alga, suteikianti gana aukštą pragyvenimo lygį visai šeimai, buvo 33 rubliai, taigi dabartine verte Gurdžijevas uždirbo ne mažiau kaip penkis milijonus litų). Bet kuriomis sąlygomis, daugelyje šalių, kur jis lankėsi, esant įvairiausioms santvarkoms, Gurdžijevas visada sėkmingai finansuodavo savo veiklą. Vėliau savo paskaitose Europoje ir JAV Gurdžijevas pastebėdavo, jog žmonės, nepajėgūs aprūpinti savęs, dažnai nėra pajėgūs darbui su savimi.

Yra pakankamai daug spekuliacijų tema, jog Gurdžijevas savo intensyvių dvasinių paieškų metu užsiiminėjo politiniu šnipinėjimu, greičiausiai carinei Rusijai. Šis faktas niekada nebuvo nei įrodytas, nei paneigtas. Pats Gurdžijevas tai netiesiogiai pakomentavo knygoje „Belzebubo pasakojimai savo anūkui“: „Karo metu kiekvienas, kuris yra kažkiek prabudęs, dėl savo rimtumo ir budrumo laikomas šnipu“.

Lyg Gilgamešas, kuris iškeliavo už tolimosios jūros, kad gautų nemirtingumo gėlę savo tautai, Gurdžijevas lankėsi vienuolynuose ir Abisinijos uolynų bendrijose, tarp Hindukušo išminčių ir visur, kur tik buvo galima rasti žinių apie žmogų ir visatą. Jis išmokdavo ne tik kalbą, bet ir kiekvieno regiono papročius bei ritualus. Bucharoje ir Afganistane Gurdžijevas buvo išmokytas dervišų sukimosi ir kitų sufijų praktikų. Vėliau jis atsidūrė Dalai Lamos rūmuose Lhasoje ir pasinėrė į Tibeto ritualinę praktiką.  

„Matrica“ ekrane ir viduje

Apie ankstyvąjį  G. Gurdžijevo ieškojimų etapą 1979 metais režisierius Peteris Brookas pastatė filmą „Susitikimai su nuostabiais žmonėmis“ (filmas buvo nominuotas Berlyno kino festivalio „Auksiniam lokiui“) pagal to paties pavadinimo Gurdžijevo knygą. Filmo herojui galiausiai radus Mokyklą nuošaliame kalnų vienuolyne, keliolika minučių vykstantys dervišų šokiai (filme atliekami Gurdžijevo pasekėjų) yra viena iš gražiausių filmo vietų, tiesiog užhipnotizuojanti žiūrovą magiškais šokėjų judesių ritmais. Šis filmas tapo nauju impulsu vėl plačiau susidomėti Gurdžijevo darbu ir idėjomis naujai intelektualų, ieškotojų, psichologų ir menininkų kartai. Dar po kurio laiko išleistas Gurdžijevo muzikos albumas „Šventieji himnai“, atliekamas vieno ryškiausių šių laikų džiazo pianisto Keitho Jarretto, tik patvirtino šią tendenciją.

Tiesioginių ar netiesioginių užuominų į Gurdžijevo savęs prisiminimo mokymą kai kurie žmonės kartais įžvelgia „Foresto Gampo“, „Skrydžio virš gegutės lizdo“ ir netgi „Kovos klubo“ kino šedevruose. Galų gale tai nebūtinai reiškia, jog kūrėjai turėjo sąlyti su Gurdžijevo idėjomis. Tikriausiai tai tie patys universalūs šaltiniai, maitinantys mistikus ir menininkus. Tačiau žiūrint brolių Wachowski‘ų „Matricą“,  savęs prisiminimo, išsivadavimo iš iliuzinės „mašininės“ būties, proto jėgos ir daugybė kitų idėjų sudaro įspūdį, lyg žiūrėtum populiaria forma ekranizuotą  Gurdžijevo mokymo santrauką (savotišką „dvasinį komiksą“). Netgi Lawrence‘o Fishburne‘o vaidinamas Morfijus, nors ir būdamas juodaodis, primena G. Gurdžijevo asmens charizmą, išlikusią nuotraukose, senuose dokumentiniuose kadruose ir amžininkų prisiminimuose. Na, gal tik vienas skirtumas: „Matricoje“ žmogus egzistuoja mašinos viduje, Gurdžijevo pasaulyje – mašina egzistuoja žmogaus viduje. Nors dėl to kelias nuo mašinos link žmogaus kažin ar tampa lengvesnis ...

„Žmogus – tai mašina“

Filmas „Susitikimai su nuostabiais žmonėmis“ pasakoja apie ankstyvosios jaunystės keliones, sutiktus žmones, turėjusios įtakos ieškotojo dvasios formavimuisi. Pasakojimas baigiasi herojaus atvykimu į slaptą misticizmo centrą kažkur kalnuose. Apie tolimesnį ieškojimą Rytuose, be aukščiau paminėtų faktų, nėra daug žinoma. 

1912 metais Gurdžijevas pasirodė Maskvoje. Po pirmų viešų paskaitų aplink Gurdžijevą susiformavo intelektualų ratas, besidomintis žmogaus potencialu ir evoliucijos galimybėmis, kurias siūlė Gurdžijevo metodai. Prie ieškotojų grupės prisijungė talentingas pianistas, Diagilevo ir Maskvos dailės teatro kompozitorius Thomas de Hartmann‘as; tuo metu ryškiausiu scenografu Europoje laikomas Alexander‘as von Salzmann‘as; jo sutuoktinė, Dalcroze Euritmikos choreografė Jeanne von Salzmann ir daugelis kitų ryškių to meto asmenybių. 1915 metais Sankt Peterburge Gurdžijevas susitiko su žymiu matematiku ir keliautoju Piotru Uspenskiu. Uspenskio knyga „Stebuklų beieškant“ – savotiškas Gurdžijevo paskaitų konspektų ir gyvo pasakojimo apie unikalią Gurdžijevo asmenybę bei mokymą lydinys – suvaidino didžiulį vaidmenį, plintant Gurdžijevo idėjoms Vakaruose.

Gurdžijevas įvardino tradicinius kelius, atveriančius paslėptas žmogaus galimybes kaip „fakyro kelią“ – kovos su fiziniu kūnu kelią, „vienuolio kelią“ – tikėjimo, pasiaukojimo religijai kelią, „jogo kelią“ – žinių, proto kelią. Tačiau, anot Gurdžijevo, egzistuoja ir vadinamas ketvirtasis, „gudraus žmogaus“, kelias. Kelias, nereikalaujantis iš žmogaus atsiskirti dykumoje ir palikti viską, ką turi. Gurdžijevas kalbėjo apie įprastinį žmogų kaip mašiną, mechaniškai, automatiškai reaguojantį į situacijas, visiškai neatsakingą už savo mintis ir veiksmus:  Štai dabar, kai mes kalbame (pirmojo pasaulinio karo metu – aut.) keletas milijonų mašinų bando sunaikinti viena kitą. Žmogus – tai mašina. Visi jo reikalai, veiksmai, mintys, jausmai, įsitikinimai, nuomonės ir įpročiai yra išorinių įtakų, išorinių įspūdžių rezultatai. ... Viskas, ką jis kalba, daro, galvoja, jaučia – visa tai atsitinka... “. 

Tam, kad jo idėjos būtų suvoktos ir išgyventos praktiškai, buvo praktikuojama daug intensyvių atminties, dėmesio ir vaizduotės vystymo pratimų. Gurdžijevas naudojo daugybę sudėtingų schemų, kurios siejo žmogaus kūną ir sąmonę su paskutiniais oficialiais laimėjimais tokiose srityse kaip mechanika, atominė fizika, chemija, astronomija, spalvos ir garso suvokimas, taip pat ir su jo paties okultinio mokslo tyrinėjimais. Jis aiškino apie „vidines“ muzikines oktavas, atitinkančias kūno organus ir saulės sistemos planetas, apie kvėpavimo techniką, kurios ritmai matematiškai koreliatyvūs kai kuriems kilimų raštams bei šventųjų gyvenimams. Kaip ir senovės bei Viduramžių pasaulio mistikai, Gurdžijevas tikėjo, jog struktūriniai panašumai gali būti randami visose materijos ir elgesio formose.

Laikydamas, kad vidiniai ir fiziniai veiksmai iš esmės yra susiję, Gurdžijevas priėjo prie išvados, kad pakeitus kurį nors aspektą viename iš centrų, neišvengiamai įvyks ir kiti pasikeitimai. Pasak Gurdžijevo, eilinis žmogus praktiškai naudoja apie trisdešimt automatiškų laikysenos būdų ar pozų. Visi fiziniai žmogaus judesiai – perėjimas nuo vienos įprastinės padėties prie kitos. Šie apriboti laikysenos būdai yra daugiausia socialiai sąlygoti. Kiekviena epocha, kiekviena tautybė, kiekvienas užsiėmimas turi savo ypatingą judesių repertuarą, neleidžianti individui patirti naujų pojūčių ar minčių. Anglų mokslininkas nesupras Mandžūrijos princo ar Viduramžių Prancūzijos juodadarbio mąstymo proceso ir jausmų, jeigu nėra studijavęs ir imitavęs jų baimės išraiškos, kūno laikysenos, atsisėdimo būdų. Gurdžijevas buvo įsitikinęs, kad bet koks lūžis nustatytuose asmenybės judėjimo rėmuose atsilieps pasikeitimu sąmonėje.

Siekdamas išplėsti mokinių sąmonę anapus ribotų kūno, proto ir emocijų būsenų, Gurdžijevas naudojo „stop“ pratimą. Pratimas, su kurio principais Gurdžijevas susipažino Nakšbandi sufijų brolijoje, tapo charakteringu Gurdžijevo mokyklos bruožu (daugiau kaip po 50 metų „Gurdžijevo stopas“ tapo centriniu principu kelyje į vidinę tylą Osho Rajneesh‘o dinaminėje meditacijoje). Jis sustabdydavo savo mokinius tada, kai jie mažiausiai to tikėdavosi – valgio ar bendravimo metu. Sustingę, tarsi užfiksuoti fotografijose mokiniai išlikdavo šiose pozose visiškai statiški. Nekeisdami veido raumenų, žvilgsnio ir viso kūno įtampos, mokiniai turėjo sutelkti dėmesį vis kitai raumenų grupei, užkirsdami kelią bet kokiam ankstesniam jausmų ir minčių antplūdžiui ir susikaupti vien tam, ką jie patyrė komandos „stop“ akimirką.

Magiškasis teatras

1917 metais, keletą mėnesių prieš bolševikams paimant valdžią, Gurdžijevas su keletu mokinių pasitraukė į Kaukazą – iš pradžių į Esentukį, o vėliau į Tiflisą (dab. Tbilisį). Tiflise Gurdžijevas atidarė savo mokyklą – „Harmoningo žmogaus vystymosi institutą“. Judesio pamokos tapo pagrindine instituto veikla.

Gurdžijevas suvokė, jog ypatingos fizinės ir psichofizinės veiklos formos, kurių jis mokėsi Centrinėje Azijoje ir Tibete, jas praktikuojančiųjų jutimo ir protinius sugebėjimus gali pakeisti labai radikaliai. Judesio pamokose visiškai naujais, neįprastais būdais, per neįtikėtinas pozas, perėjimus bei sekas buvo naudojamos koordinacijos, ritmo ir kūno priemonės: kojos judėjo vienu ritmu, dešinė ranka kitu, kairė ranka dar kitu; arba ypatingos asimetriškos sekos, kai viena kūno dalis juda apvaliais judesiais, o kita – stakato. Kiekvienas judesys sąlygojo tam tikrus proto arba nervų sistemos pasikeitimus.  

1920 m. Gurdžijevas vadovavo savo institutui tremtyje Turkijoje. Studijuodamas Rifai ir Mevlevi sufijų ordinų dervišų technikas, jis kai ką iš jų muzikos ir gestų įtraukė į vis kintančius vaidinimus, kuriuos institutas rodė senoviniame Konstantinopolio žydų kvartale. Nuo 1921 m. spalio iki 1922 m. liepos mėn. Gurdžijevas ir jo trupė keliavo per centrinę Europą.

1922 m. liepos mėnesį institutas įsigijo dvarą Prieure de Fountainbleu šalia Paryžiaus. Kiekvieną dieną Gurdžijevo auklėtiniai praktikavo judesius, įvairioms kūno dalims plevenant skirtingomis kryptimis. Taip pat buvo įtraukti nauji mąstymo pratimai. Daugelis jų buvo matematiniai, padedantys rasti ryšius tarp skaičių. Kiti būdavo panašūs į dzeno koanus: „Remdamiesi visu svoriu ant abiejų smilių ir pašėlusiai spardydamiesi kojomis, atsiminkite: 5x3=25. Kodėl taip?“ Dar kituose buvo derinami įvairūs protavimo sugebėjimai: mokinys, vertikalią padėtį staiga pakeitęs į gulsčią, turėjo skaičiuoti: „3, 4, 6, 8, 10, 8, 6, 4, 2”, tuo pat metu „atsukdamas“ paskutinių 24 valandų įvykius nuo pabaigos kaip kino klipe.

Gurdžijevo mokinių gyvenimas buvo savotiškas asketizmo ir hedonizmo derinys. Kiekvienam nariui, atsikėlus penktą arba šeštą ryto, būdavo paskiriamas sunkus fizinis darbas – pjauti rąstus, valytis, prižiūrėti gyvulius, virti. Paskui – lengvi pusryčiai, šokio pratimai, vėl darbas, Gurdžijevo paskaitos, pietūs ir keturias ar penkias valandas trunkantys judesiai. Gurdžijevas kalbėdavosi su kiekvienu mokiniu atskirai. Specialūs dėmesio ir savistabos pratimai būdavo pritaikomi atskirai kiekvieno mokinio poreikiams. Šeštadieniais, atėjus vakarui, keliems šimtams auklėtinių ir svečių būdavo patiekiamos gurmaniškos vaišės. Paskui, lankytojus palydėjus į vaidinimams skirtą pastatą, nuklota persiškais kilimais ir ožkų kailiais, ir atskyrus pagal lytį, jie būdavo „vaišinami“ penkias ar šešias valandas trunkančių judesių rodymu ir ritualiniais šokiais. Mistinė Centrinės Azijos muzika, švirkščiantis kvapnaus vandens fontanas kambario viduryje, kvepalai, spalvingas apšvietimas, prabangiai suprojektuota, su daugybe paveikslų erdvė padėjo formuoti įspūdingą atmosferą.

1923 m. gruodžio 13 d., entuziastingai pristatytas žurnale „Comoedia“, Gurdžijevo spektaklis pirmą kartą buvo parodytas Paryžiuje, „Eliziejaus laukų“ teatre („Theatre des Champs Elysees“). Dvi valandas trisdešimt aktorių ir trisdešimt penki muzikantai atlikinėjo Gurdžijevo sukurtus judesius bei Turkijos, Kašgaro, Afganistano ir Tibeto šokius, puikiai apipavidalintus Salzmann‘o apšvietimo sistema. Vaidinimas baigėsi stop pratimu.

Po keleto vaidinimų Paryžiuje Gurdžijevas ėmė ruoštis kelionei į Ameriką. 1924 m. sausio pradžioje su keturiasdešimčia mokinių jis išvyko į Niujorką. Net laive Gurdžijevo grupė repetavo. Patenkindami keleivių prašymą, atlikėjai atkūrė visą „Eliziejaus laukų“ teatre rodytą vaidinimą. Jo pabaigoje Gurdžijevas vėl sušuko „Stop!” Nors laivas suposi ir fortepijonas lėtai slidinėjo iš vienos patalpos galo į kitą, visi mokiniai tiksliai išlaikė savo pozas.

Pasirodymai Niujorko „Lesley Hall“, „Neighbourhood Playhouse“ ir „Carnegie Hall“ salėse, o taip pat Filadelfijoje, Bostone ir Čikagoje domino ne tik okultizmu ir menu besidominčius asmenis, bet ir muzikos bei teatro įžymybes. Rūkydamas egiptietišką cigaretę, scenoje pasirodydavo smokingu vilkintis Gurdžijevas, stop pratimu paversdamas mokinius statulomis. Vienu atveju, demonstruodamas visišką mokinio nejudrumą, Gurdžijevas priėjo ir jį apvertė. Kitą vakarą, kai atlikėjai veržėsi nuo scenos publikos link, Gurdžijevas nusigręžė ir užsidegė cigaretę kaip tik tuo metu, kai visi tikėjosi, jog jis juos sustabdys; o paliepimą davė tik tada, kai mokiniai nuskriejo nuo pakylos į pirmas žiūrovų kėdes.

Pasirodymuose JAV kartu su judesiais buvo pristatomas ir kitas Gurdžijevo instituto darbo aspektas – antgamtinių fenomenų tyrinėjimas. Publika susipažino su daugeliu minčių perdavimo pavyzdžių. Skaičiai, formos, daiktai, operų partitūros, gyvuliai – visa tai publikos buvo pašnibždėta mokiniams ir pastarųjų persiųsta kitiems mokiniams scenoje. Balandžio mėnesį Gurdžijevas iškeliavo atgal į Prancūziją, kur dar labiau suaktyvino eksperimentus su judesiais.

Objektyvusis menas

1924 m. liepos 6 d. Gurdžijevas, važiuodamas iš Paryžiaus į Fontainebleau apie 100 kilometrų per valandą greičiu, atsitrenkė į medį. Po to vyko ilgas ir skausmingas gijimas. Gurdžijevas dar ligos patale formaliai uždarė institutą, nors faktiškai nutraukė santykius tik su mažiausiai atsidavusiais mokiniais. Galutinai Fontainebleau centras buvo uždarytas 1933 metais, o Gurdžijevas įsikūrė Paryžiuje, kur susitikdavo su mokiniais Café' de la Paix kavinėje iki pat savo mirties 1949 metais. Po avarijos Gurdžijevas ėmėsi knygų trilogijos „Viskas ir visa“ rašymo. Trilogiją sudaro „Belzebubo pasakojimai savo anūkui“ – alegoriškas Belzebubo pasakojimas anūkui apie būtybes, gyvenančias Žemės planetoje; „Susitikimai su nuostabiais žmonėmis“ – ankstyvųjų metų autobiografija ir „Gyvenimas realus tik tada, Aš Esu“ – vėlesnių metų autobiografiniai prisiminimai bei paskaitos. Šis paskutinis tomas taip ir liko neužbaigtas, nes  1935 metais rašymas netikėtai nutrūko.Britų kritiko, biografo ir poeto Martin‘o Seymour-Smith‘o knygoje „Šimtas įtakingiausių kada nors parašytų knygų“, Gurdžijevo „Belzabubo pasakojimams savo anūkui“ skirtas 94 skyrius. Šalia išsamaus komentaro „Belzabubo pasakojimams“, Seymour-Smith‘as gausiai cituoja Gurdžijevo idėjas kitose skyriuose: ryšyje su Plotino blogio sąvoka, Kabalos įtaka, Kierkergaard‘o pažiūrose apie kovojančius ir siekiančius susivienyti „aš“. Jis cituoja Gurdžijevo pastabą, kad „moteris žino viską, tik pamiršo“ savo diskusijoje apie Betty Friedan „Moteriškumo paslaptis“ įtaką vyrams. Seymour-Smith‘as atkreipia dėmesį į „mechaniško“ žmogaus elgesio pobūdžio akcentą Gurdžijevo ir B. F. Skinner‘io idėjose, aptardamas pastarojo „Anapus laisvės ir didybės“ ir t.t.  Objektyviojo meno koncepcija, meno, kuriame nieko neatsitinka iš  subjektyvios, neurotiškos kūrėjo asmenybės, o yra objektyviosios realybės atspindys, objektyviai veikiantis suvokėją, yra vienas iš esminių Gurdžijevo mokymo principų. Jo teigimu, objektyvaus meno, rakto į ketvirtąjį kelią funkcija – ne estetinio grožio malda ir ne išorės imitacija, bet greičiau meno priėmėjo įšventinimas į visiškai kitokį suvokimą, jo pažadinimas kosminės vietos ir laiko pojūčiui, nuolatinis jo socialiai determinuotos asmenybės supratimo naikinimas ir plėtimas.

Savo paskaitose Gurdžijevas sakė: „Skirtumas tarp subjektyvaus ir objektyvaus meno yra tas, kad objektyvaus meno atveju menininkas iš tikrųjų kuria, t. y. daro tai, ką ketina atlikti, įlieją į savo darbą tas idėjas ir mintis, kurias trokšta ten įdėti. Ir tokio meno poveikis žmonėms būna absoliučiai tikslus: jie suvoks (žinoma, kiekvienas pagal savo lygį) tas pat idėjas, tuos pačius jausmus ir būtent tuos pačius, kuriuos menininkas norėjo jiems perduoti. Tiek objektyviojo meno kūriniuose, tiek įspūdžiuose nėra nieko atsitiktinio. Subjektyviajame mene – visiškas atsitiktinumas. Kaip jau minėjau, čia menininkas ne kuria, jam tiesiog „kažkas kuriasi“. Tai reiškia, kad jis pavaldus idėjai, minčiai ir nuotaikoms, kurių visiškai nepajėgus kontroliuoti. Jos valdo jį ir pasireiškia įvairiausiomis formomis. Ir kaip jos atsitiktinai įgavo vienokį ar kitokį pavidalą, taip pat atsitiktinai ir skirtingai jos suteiks poveikį žmogui, priklausomai nuo jo nuotaikos, skonio, įpročių, hipnozės tipo, pagal kurį jis įpratęs gyventi ir panašiai. Čia nėra nieko nekintamo, nieko tikslaus. Tuo tarpu objektyviajame mene nėra nieko neapibrėžiamo.“

Tiesiog šokio mokytojas

Iki avarijos 1924-aisiais metais ne mažiau kaip šeši šimtai žmonių buvo dalyvavę vienokiose ar kitokiose Gurdžijevo judesių pratybose. Po avarijos didesnę dalį kūrybinės energijos Gurdžijevas nukreipė į rašymą, gana retai prisimindamas pačius šokius, o pratybos tęsėsi, vadovaujant Jeanne von Salzmann ir kitiems mokiniams. Vis tik įvade į „Belzebubo pasakojimus“ jis įvardino save būtent kaip „tiesiog šokio mokytoją“. Gurdžijevas paliko trisdešimt devynis šokius, šiandien praktikuojamus įvairiose pasaulio vietose kaip priemonė vidinio gyvenimo higienai, vidinei disciplinai, vidinei laisvei. Kartkartėmis Lietuvoje vykstantys Gurdžijevo šokių seminarai yra šio savęs prisiminimo darbo dalis. Štai, kaip žymi prancūzų šokėja ir choreografė Amiyo Devienne aprašo savo pirmąsias Gurdžijevo šokių patirtis: „Kai muzika ir judesiai sustojo, aš su nuostaba stebėjau naują energijos kokybę, galingai tekančią mano kūno viduje, o džiaugsmas, kurį atnešė šis suvokimas, vis didėjo širdyje. Aš niekada prieš tai nebuvau to patyrusi per visą savo šokėjos karjerą! Aš dalyvavau toje patirtyje su visomis savo emocijomis ir vis tik stebėjau nesusitapatindama. Aš pradėjau tyrinėti visus skirtingus judesių aromatus: ramią vidinę kai kurių maldų erdvę; ilgesį, nostalgiją pažadintą kitų judesių; širdį draskantį suvokimo jausmą, kad „aš“ yra daug daugiau negu tai, ką aš gyvenu; vidinę ugnį, aistrą ir apsisprendimą, sužadintą dervišų šokių; o taip pat kai kuriuose kūriniuose esantį humorą. (...) Būsena, kai vėl ir vėl jauti, jog kažkas tiesiog „namuose“; būsena, kurioje BUVIMAS yra prieš DARYMĄ.“ „Aš esu, todėl aš galiu daryti“ (Gurdžijevo frazė, kartojama viename iš jo šokių).  

Iš Gurdžijevo aforizmų, buvusių užrašytų ant Instituto Prieure de Fountainbleu sienų:

Prisimink pats save visur ir visada.

Čia mes galime duoti kryptį ir sudaryti sąlygas, bet ne padėti.

Padėk tik tam, kuris netinginiauja.

Paimk supratimą iš Rytų, o žinias iš Vakarų – o po to ieškok.

Geriau kurį laiką būti egoistu, negu niekada nebūti teisingu.

Jeigu tu neturi kritinio proto, tavo buvimas čia beprasmis.

Sąmoningas tikėjimas – tai laisvė, emocinis tikėjimas – tai vergija, mechaninis tikėjimas – tai kvailystė.

Taip pat. žr.:

Seminaras GURDŽIJEVO SAKRALINIAI ŠOKIAI

Straipsnis GURDŽIJEVO SAKRALINIAI ŠOKIAI