Straipsniai

Ošo pulsacijų gyvybingumas



Kai dirbau pulsacijų terapeute Danijoje, pas mane atėjo moteris (pavadinsiu ją Džeine), skųsdamasi skrandžio skausmais. Ji jau buvo pasidariusi keletą medicininių tyrimų, kurie rodė, kad fiziškai ji sveika. Pirmojo pokalbio metu paaiškėjo, kad jos skausmai neturi nieko bendra su virškinimo sistema, o yra susiję su įtampa diafragmoje ir pilvo raumenyse. Ji taip pat kartais jausdavo skausmą nugaroje ties širdimi ir kitose kūno vietose. Norėdamos išsiaiškinti, iš kokių emocijų kyla šie skausmai, nutarėme atlikti dešimt individualių pulsacijų sesijų ir dvi savaitgalio pulsacijų grupes per tris mėnesius, pulsacijas derinant su aktyvia kasdiene meditacija.

Ošo pulsacijos yra psichoterapinis metodas, kilęs iš dviejų svarbių žmogaus potencialo srovių. Šis metodas visiškai atsiskyrė nuo tradicinės psichoterapijos septintojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmasis šaltinis yra neoreichinis kvėpavimas ir darbas su kūnu, kurio mokoma Radix Universitete Pietų Kalifornijoje. Kitas šaltinis yra Ošo įžvalgos. Kvėpavimas ir darbas su kūnu, esantys Ošo pulsacijose, susiję su gilaus emociniu atsipalaidavimo procesu, kurį sukūrė austrų psichoanalitikas, Froido mokinys Vilhelmas Reichas (Wilhelm Reich). Jo novatoriški eksperimentai su gyvybine energija ir seksualumu turėjo įtakos daugeliui šiandienos terapijų.

Panašumas tarp Ošo ir Reicho yra meilė gyvenimui ir netikėčiausi atradimai, kaip išlaisvinti įkalintą žmogaus dvasią. Jie teigia visokių - jaunų ir senų - žmonių teisę vadovautis natūraliais kūno instinktais. Jie vertina ir švenčia mūsų žmogišką troškimą mylėti ir būti mylimiems. Tiek Ošo, tiek Reichas pripažįsta, kad seksualinių ir psichologinių poreikių neigimas glūdi ne tik mūsų neurozių, bet ir daug rimtesnių protinių negalavimų šaknyse. Atsisakymas to, kas natūralu, sukėlė masišką žmogaus prigimties luošumą.

Mes esame ribojami psichologine, socialine ir religine prasme. Dauguma žmonių to net nežino. Tėvai ir šeima, mokyklos ir bažnyčios – visi verčia vaikus gyventi ir mąstyti ribotai, daug žemiau jų potencialo. Mus moko, kad berniukai neturi verkti, o mergaitės – pykti. Mums sako, kad turime slėpti seksualinius ar švelnius jausmus, o dar geriau – visai nejausti. Mes darome tai, ką jie liepia, nes mūsų išlikimui būtina jų meilė ir pritarimas: mes sudarome su jais sandėrį. Kad būtume geri, apgaudinėjame save emociškai ir atsiribojame nuo savo tikrų jausmų: kitaip tariant, veidmainiaujame. Užaugame bailūs, kalti, pikti, nusiminę, keičiantys savo formą, kad atitiktume kažkieno idėjas apie tai, kokie turėtume būti. Bet tokios pastangos sukuria įtampą ir galiausiai pyktį. Kam patinka per prievartą bandyti tilpti į kažkokius rėmus?

Taigi galiausiai susergame – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Bet kas būtent yra slopinimas? Dauguma mūsų šiek tiek apie tai nusimano, bet nedaugelis įsigilina, kokį vaidmenį jis atlieka mūsų gyvenime.

Slopinimas reiškia, kad turime atsisakyti to, kas mumyse vibruoja, ir energetiškai bei emocionaliai atbukti. Mūsų kvėpavimas tampa paviršinis. Mes sulaikome ašaras, pyktį, slopiname netgi džiaugsmą ir juoką. Mes nustumiame neišreikštus jausmus į pasąmonę, kur jie palaidojami gyvi, slapta pūliuodami kaip atviros žaizdos. Reichas atrado, kad kiekvienas dvasios sutrikimas turi atitikmenį fiziniame kūne. Kūne kažkas sukietėjo ir mirė, ir tą bloką pašalinti galima tik atpalaidavus tą kūno vietą; tik tada, jeigu jūsų energija vėl galės tekėti, bus įmanoma išlaisvinti dvasią.

Slopinimo pasekmės pasireiškia kaip griežtas požiūris į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, vyriškis stipriai susinervina, jeigu jo rutina neatitinka tikslaus grafiko; arba moteris, nepaisydama troškimo pasidalinti su kažkuo savo meile, atstumia vyrus dėl nesąmoningos baimės, kad jos neatstumtų tėvas. Jos taip pat pasireiškia kaip kūno raumenų įtampa, įtampa, kurią palaiko nuolatinės pastangos nuslėpti tai, kas užslopinta pasąmonėje. Taip grįžtame prie Džeinės pavyzdžio, kai chroniška įtampa diafragmoje ir pilve pasireiškė kaip stiprus skausmas. Mes abi spėjome, kad įtampa gali būti gilūs blokai, atsiradę dar ankstyvoje vaikystėje, kai jos išlikimas kybojo ant plauko. Bet kaip juos pašalinti? Mes naudojame pulsacijų techniką. Ji mums padeda pajausti šias įtampas ir pamatyti jas iš tikro – slopinimus, kurie susiformavo fiziniame kūne kaip blokai. Ošo pulsacijų pagrindas yra kvėpavimas. Gilus kvėpavimas leidžia žmonėms tiesiogiai patirti savo gyvybinę energiją. Rytuose ji žinoma kaip prana arba chi, o Reicho terminologijoje – orgonas – galinga patirtis, kuri gali atverti duris į akistatą su stipriomis emocijomis. Ji taip pat sukuria intensyvų malonumo jausmą.

Pulsacijose labai svarbųs ir bioenergetiniai pratimai, orientuoti į kūną ir energiją, kurie pradeda atpalaiduoti tai, ką Reichas vadino raumenų šarvais. Giliai kvėpuojant raumenys dar labiau įsitempia, ir tiesioginis terapeuto darbas rankomis – tam tikras gilus raumenų masažas, suderintas su nevaržomais paciento garsais ir judesiais, atpalaiduoja senas įtampas ir užblokuotas emocijas.

„Šią įtampą aptiko vienas didingiausių šio amžiaus revoliucingų mąstytojų“,- taip Ošo apibūdino Vilhelmą Reichą. „Reichas atrado, kad kiekvienas dvasios sutrikimas turi atitikmenį fiziniame kūne. Kūne kažkas sukietėjo ir mirė, ir tą bloką pašalinti galima tik atpalaidavus tą kūno vietą; tik tada, jeigu jūsų energija vėl galės tekėti, bus įmanoma išlaisvinti dvasią. Šarvus reikia nusimesti; grandines reikia sulaužyti.“ (paimta iš: Ošo: kai esi „Savose kurpėse“ (Osho: when the shoe fits)

Dirbdama su Džeine, palaipsniui atpalaidavau raumenis. Pradėjome nuo kūną atpalaiduojančių ir kvėpavimo pratimų. Bėgant savaitėms, atsipalaidavo baimės sluoksniai, ypač nuo akių, žandikaulių ir gerklės. Ši baimė kilo iš negalėjimo būti savimi – parodyti savęs, ne tik savo pykčio ir jėgos, bet ypač laukinės savo pusės, savo jausmingumo. Ji visada jautėsi teisiama ir smerkiama tėvų ir niekada sau neleido išreikšti tikrosios savo dvasios.

Ši baimė palaipsniui peraugo į pyktį, kuris vieną dieną netikėtai sprogo su didžiule energija, kuri neabejotinai glūdėjo jos pasąmonėje metų metus. Po šios sesijos skausmai ir įtampa sumažėjo ir ji jautėsi vis gyvybingesnė kasdieniame gyvenime.

Po to sekė skausmo ir verksmo sluoksnis – begalinis liūdesys, kuris, kai tik ji išgyveno jį iki galo, staiga virto ilgesiu priimti meilę, kokio niekada iki šiol nebuvo jautusi. Pasibaigus šiai sesijai, Džeinė žvelgė į mane švytinčiomis akimis, pasitikėdama, giliai susicentravusi. Jaučiausi taip, lyg būčiau keliavusi nuo vieno jos apsauginio sluoksnio iki kito, tarsi lupdama svogūną. Ji atvyko į savo tyrą tuščią centrą, giliai atsipalaidavusi, tyli, bet pulsuojanti gyvybe. Pulsacijos padėjo Džeinei iš naujo prisijungti prie savo natūralaus energetinės gerovės jausmo.

Ošo meditacijos yra jo įžvalgų metodai. Nors jau praktikuojamos trisdešimt metų, šios meditacijos vis dar yra unikalios. Jos aktyvios, katarsinės, sukurtos šiuolaikiniam žmogui, kuriam sunku tyliai sėdėti, pasinėrus į apmąstymus. Dinaminė, kundalini ir kitos meditacijos, kuriose dera energingi kūno judesiai, suteikia mums galimybę nusimesti visas fizines įtampas ir proto triukšmą, kuris trukdo atsipalaiduoti ir mėgautis vidine ramybe. Šios meditacijos yra sudėtinė Ošo pulsacijų dalis.

Ošo pulsacijos teigia kūno gyvybingumą ir žmogaus troškimą mylėti ir būti mylimiems. Užduotis yra pašalinti viską, kad trukdo pozityviai, spontaniškai gyvybinės energijos tėkmei išlaisvinti natūralų džiaugsmą ir jo atnešamą šventę. Kai žmonėms leidžiama išreikšti negatyvius jausmus, susikaupusius per visą gyvenimą, šios negatyvios emocijos gali būti paleistos ir išgrynintos. Lieka tik gilus atsipalaidavimas, ramesnis protas, ir atviresnė širdis. Jausmai, kurie buvo nuslopinti dėl kaltės ar gėdos jausmo, dabar pripažįstami ir priimami. Tai, kas buvo be pusiausvyros, susiharmonizuoja; pavienės detalės vėl susivienija į harmoningą visumą.

Deva Aneesha

Taip pat žr.:

Seminarų vadovai - Deva Aneesha

Seminaras - Ošo pulsacijos

Straipsnis „Ošo meditacija ir pulsacija“